Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato ir mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės įspūdžiai.

Mokytojo F. Šulco 1793 metų kelionės įspūdžiai

Čia skelbiamas tekstas paimtas iš Fryderyk Schulz. Podróże Inflantczyka z Rygi do Warszawy i po Polsce w latach 1791–1793, Warszawa, 1956 (vertė Jūratė Kiaupienė).

<...>

Kaune

Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje¹. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui. Net naktiniai sargai buvo žydai, bet (prašom nesijuokti) visi jie vaikščiojo po du, dainuodami tą pačią nakties dainelę ir, matyt, ne be priežasties, nes atrodo, kad iš dviejų bailių galima padaryti vieną pakankamai drąsų žmogų.

Čia pirmą kartą susidūriau su tam tikrais kareiviškos tvarkos nepatogumais, prie kurių nebuvau pratęs Kurše ir Lietuvoje. Anoje upės pusėje stovintieji rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos. Man tai išaiškino ir nuvedė į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjau pasisakyti pavardę, šiaip taip išaiškinau, iš kur ir kur važiuoju, nes aš pats menkai tesuprantu rusiškai, o aplink apstoję žydai mažai tesuprato, ką sakiau vokiškai. Kapralas ėmė geriau mane suprasti, kai pasiūliau porą tuzinų lenkiškų grašių. Paskui gestais ir žydo vertėjo padedamas, išaiškinau jam savo reikalą, pasakiau, kad norėčiau dar šiandien persikelti į Kauną, tačiau, žinodamas rusų karinių taisyklių griežtumą, iš anksto numačiau, kad tai bus neįmanoma. Kai jau buvau beliepiąs įritinti mano karietą į kitą žydų kiemą, iš Kauno atvyko karininkas, vadovaująs tam būriui. Jis mokėjo vokiškai ir prancūziškai, ir mes galėjome susikalbėti. Iš pradžių karininkas spyrėsi, bet galų gale labai mandagiai pareiškė, kad, matydamas, jog esu Rusijos pilietis, imsis atsakomybės ir leis man persikelti. Jau maniau, kad pasiekiau tikslą, ir būčiau pasiekęs, bet tik ne čia, kur keltininkai buvo žydai. Pakilo nedidelis vėjas, ir jie man pareiškė, kad perkelti negalės, net jeigu aš keturiskart brangiau sumokėčiau. Iš to galima spręsti, kokie jie bailūs; prisiminiau pasakojimą apie žydus, kurie iš baimės sako, kad dugnas rąstais negrįstas.

Norom nenorom turėjau važiuoti į žydišką karčemą ir išbūti joje net iki trečios valandos neapsakomoje draugijoje, kartu su rusų kareiviais, pusnuogiais lietuviais, pusgirčiais lenkais ir gausia izraelitų šeima. Dalis šitos karčemos lankytojų buvo verti Fildingo ir Hogarto teptuko. Aš taip persisotinau jais, jog vargu ar dar kartą ieškočiau panašios draugijos.

Upė, per kurią galų gale turėjau persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Nemunas čia teka aplink miestą, ir, kai važiuoji iš Kauno, reikia dar kartą per jį keltis. Tos dvi upės juosia miestą aplinkui.

Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Kraigai arba dvigubi ir užapvalinti, arba viengubi, smailūs ir papuošti. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios. Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie man pasirodė visai gražūs. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste. Rotušė turi puikų senovišką bokštą, kuris yra aukščiausias mieste ir labai puošia turgaus aikštę. <...> Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Miesto burmistras ir pašto viršininkas, kuris pasivadino ponu von Esenu, sako, jog mieste apie 400 namų ir maždaug keturi penki tūkstančiai gyventojų.

Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės. Slėnys užsibaigia apvaliai, gaivus ir derlingas.

Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Geriausias iš jų turi būti labai skaidrus, ir šio gėrimo mėgėjai moka už butelį dukatą, du arba pustrečio. Sako, midus esąs toks geras todėl, kad apylinkėje bitės medų neša iš liepžiedžių. Be abejo, tai priklauso ir nuo gaminimo būdo.

Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną. Ant kelto sutikau rusų kapralą, pastatytą prižiūrėti tvarkos ir žmonių darbo. Pasiėmęs nemažą lazdą, jis taip uoliai atlikinėjo savo pareigas, jog net tada, kai žmonės dirbo gerai, ragino, kad dirbtų dar geriau. Buvo toks stropus, jog net nuvarė dirbti kelis keleivius (žydą ir lietuvį) ir taip tarp jų sukosi, kaip tarp savo keltininkų žydų. Negreit pastebėjau, kad kiekvieną kartą, primindamas jų pareigas, šypsodamasis pašnairuodavo į mane, duodamas suprasti, jog taip daro tik norėdamas greičiau mane perkelti ir tikėdamasis kitų prakaitu užsitarnauti arbatpinigių. Kadangi šis atradimas nebuvo man labai malonus, nutariau visai jo neapdovanoti, tačiau kai persikėliau, džiaugsmas suminkštino mano širdį ir daviau jam kelis lenkiškus grašius, kuriuos paėmė taip nuolankiai, kaip prieš tai išdidžiai užsipuldinėjo žmones.

¹Vilijampolėje.

[Kraštas ir žmonės : Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.) / parengė Juozas Jurginis, Algirdas Šidlauskas. – Vilnius, 1983. – P. 92, 96–98.]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomato, karaliaus Jono Kazimiero, paskutiniojo Vazų dinastijos Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sekretoriaus, Kauno žemės teismo teisėjo ir Vyriausiojo tribunolo deputato Stepono Pranciškaus Medekšos (Stefan Franciszek Medeksza), keliavusio per Kauną 1655 metais, įspūdžiai.

Dvi Stepono Medekšos kelionės per Lietuvą karo bado ir maro metu

Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413–1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną.

Žilibero de Lanua dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413–1414 ir 1421 metais).

<...>

Kadangi Gilbertas ši kartą nė žodžio netaria apie Vytautą, reikia manyti, kad jis jo nematė, tepravažiuodamas pro Punią ir toliau vykdamas Kaunan, ligi kurio jis skaito nuo Punios dvylika mylių. Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel). Toliau pasisako pravažiavęs dar pro dvi Lietuvos pilis, paskui iš Memelės upės išsukęs į kitą upę, kurią jis vadina Memelin, ir per tyrumas, didelius miškus ir plačias upes išvykęs iš Lietuvos valstybės į Prūsus. Pirmoji didelė pilis ir mažas mediniu aptvaru sutvirtintas miestas, čia buvo Ragainė arba Raganytė (Ranghenyt), kuri priklausė jau „Prūsų ponams“.

[Praeitis. – T. 2 (1933), p. 106, 124.]

Čia skelbiami fragmentai iš 1812 m. įvykių Kaune aprašymo, kurį atliko nežinomas bernardinų vienuolis. Šis 1812 m. lenkų kalba parašytas tekstas rastas Kauno bernardinų vienuolyno archyve ir saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Be vertimo ir komentarų, su šiek tiek klaidinančiu pavadinimu, publikuotas 1960 m.
Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą karo dienomis. Vis dėlto jo žvilgsnis aprėpia ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną. Aprašomi įvykiai datuojami pagal Julijaus kalendorių, naudotą Rusijoje.
Šioje publikacijoje teksto fragmentų vertimai supinti su atpasakojimais. Tuo siekta susisteminti kartais chaotišką autoriaus pasakojimą. Tik paskutinėje dalyje pateikiamas ištisinis vertimas. 

Prancūzų įžengimas

Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Rusai pasitraukė be mūšio ir traukdamiesi sudegino tiltą per Nerį, jungusį Slabadą ir Kauną. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Iškilmingo Napoleono sutikimo aprašymas greitai virsta įsiveržusios kariuomenės plėšimo kronika. Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“ (p. 250). Vėlų vakarą miestą užplūdo nauji kariniai daliniai, kurių kariai pliaupiant lietui apsistojo palapinėse arba veržėsi į namus. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus (p. 251).

Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų erdves. Jis detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Nebuvo apsieita ir be vienuolių primušimų. Bernardinės viską perdavė kariams, o pačios užsirakino celėse (p. 250–251). Vakare pasirodę daliniai apiplėšė rokitų prieglaudą bei bažnyčią, kurioje išbarstė pašventintas ostijas (p. 256). Toks pat likimas ištiko kamaldulių vienuolyną ir bažnyčią Pažaislyje, kur buvo apsistojęs maršalas Joachimas Miuratas (p. 252). Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita. Tiesa, pats Napoleonas pirmąją naktį ten nenakvojo – jis apsistojo miestiečio Echelo namuose (p. 251). Iš ryto Napoleonas pats iš dalies atlygino nuostolius vienuoliams. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis – „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, – žodžiu viską, išvalė. Nekaltos bitelės taip pat neišvengė jų tironijos – ne tik medų iškopė, bet, kad lengviau būtų pasiekti medų, iš pradžių su šiaudais biteles sudegino“ (p. 256). Tą dieną nepaliesti liko tik dominikonų ir augustijonų vienuolynai (p. 251).

Birželio 25 dienos rytą miesto gatvės buvo užkimštos pėstininkų bei raitelių. Pasakojimo autorius, gatvėje pasipainiojęs vienam raitajam karininkui, buvo primuštas. Patraukė į Pažaislį. Pakelėje matė nušienautus laukus, negyvus arklius bei galvijus, iš kurių būdavo išpjauta tik kokia nors dalis. Pažaislyje radęs tokią pat padėtį, kaip ir gimtajame vienuolyne, autorius pabėgo į mišką, kur slapstėsi porą savaičių, ten buvo užpultas marodierių, traukusių paskui kariuomenę (p. 252–253).

Kauno kasdienybė napoleonmečiu

Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“ (p. 255).

Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“ (p. 255).

Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas – per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“ (p. 255).

Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“ (p. 254). „Kasant apkasus, daug namų Slabadoje nugriovė [...], už ką neatlygino, bet griaudami daug žalos pridarė, o medieną iš pastatų sudegino arba suvartojo kitiems poreikiams“ (p. 255).

„Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“ (p. 254). Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų. Didžiulė kariuomenės koncentracija sukėlė gyvenamojo ploto rekvizicijas. Autoriaus dėmesys nukreiptas į vienuolynų kompleksų likimą. Vasarą bernardinų vienuolyne ir bažnyčioje nuolat buvo pusantro tūkstančio karių, kurie neturėjo karininkų ir kurių sudėtis keisdavosi. Tik praėjus pusantro mėnesio po okupacijos pradžios, vienuolyne buvo paskirta nuolatinė įgula iš kroatų karių tvarkai palaikyti. Kariai bernardinų vienuolyno komplekse „gulėjo celėse, koridoriuose, bažnyčioje, kapinėse – ant šieno arba plikos žemės. Celės, koridoriai, bažnyčia, kapinės, kiemas – visur buvo gausu laužų. Sudegino visus medžius, nepamiršo durų, stalų, staliukų, suolų ir pan. Koridoriai buvo pilni karių ir dūmų, vos buvo galima prasibrauti, kuomet eidavome į mišias pas vienuoles. Mums nieko nedarė, tik kai kurie burnodavo, nes tarp jų buvo žydų, liuterių, kalvinų, taip pat iš kitų sektų ir mažai žmogiškos [religijos atstovų]. Žmonės neįprasti, visus koridorius mėšlu priteršė, nuo dvoko paleido vidurius ir vos ta smarvė mūsų ir jų nepražudė. Tas pat vyko ir mieste, visos gatvės buvo priterštos. Mūsų sodą iškirto palapinėms [statyti], tvoras visur sudegino, daržovių laukus sunaikino. Mūsų reflektoriuje laikė kai kuriuos Kaune suimtus rusus, buvo ir atvarytų rusų kariškių, iki 800. Visiems – ir prancūzams, ir rusams – iš sandėlio išduodavo mėsos, degtinės, baltos duonos, kruopų, žirnių, druskos. Rusų belaisvius išgabeno į Prūsiją [...].“ ( p. 253) Rudeniop kariuomenė iš bernardinų vienuolyno persikėlė į dominikonų vienuolyną, o bernardinų kompleksas virto sandėliu (p. 253–254)

Bernardinai okupacijos pradžioje dar galėjo glaustis savo celėse, tik nebuvo kaip ruošti maistą, nes indai buvo atimti, tad valgyti eidavo į bernardinių vienuolyną (p. 253). Vėliau jie buvo iškraustyti ir išsibarstė. Dalis prisiglaudė bernardinių dvarelyje (p. 254). Toks pat likimas ištiko karmelitus – jie turėjo persikelti į pranciškonų mūrinį namą, nes jų pastatai jurisdikoje sudeginti. Dominikonai taip pat apleido vienuolyną ir apsistojo savo [spirito] varykloje (p. 255). Augustijonams labiau pasisekė – iš jų atimta tik bažnyčia, bet jiems liko celės, zakristija pamaldoms; teko tik noviciatą paleisti (p. 254).

Atsiminimų autorius fiksuoja ne tik toli pažengusią kariuomenės vadovybės sekuliarizaciją, atsispindinčią elgesyje su sakralinėmis erdvėmis, bet ir jos apraiškas tarp eilinių karių. „Būdavo, jog bažnyčioje pamaldų metu arba valgė, arba pypkes rūkė, o per vienas rytmetines pamaldas sugulė prie altoriaus ir apžiūrinėdami rožančių kalbančias vienuoles valgė sūrį arba duoną su sviestu. Kuomet buvo atkelti katalikai kroatai iš Hauptwacho, tai su ginklu tuos murmančius girtuoklius išmetė iš bažnyčios. Jie turėjo būti arba žydeliai, arba pamišę prancūzai“ (p. 256). „Pamišimu“ šiuo atveju vadinamas nutolimas nuo katalikybės normų.

Atsiminimuose šmėkšteli ir švenčių aprašymai. Aprašomos Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos karalystės generalinės konfederacijos iškilmės Kaune. Šis prisijungimas įvyko liepos 15 d., bet autorius mini, jog jos Kaune švęstos rugpjūtyje. Ta proga dominikonų bažnyčioje laikytos mišios, pasakytas proginis pamokslas bei patriotinės kalbos. Be miesto vadovybės, iškilmėse dalyvavo gubernatorius, karinis dalinys, kurio kariai iškilmių metu „klūpojo ant vienos kojos, o dešinę ranką laikė iškėlę“. Grojo karinis orkestras (p. 255). Atrodo, jog tai buvo iškilmingiausia šventė per visą napoleonmetį – „per visą jų [t. y. prancūzų] buvimo laiką nematėme, kad švęstų kokią šventę, sekmadieniais pas juos sunkiausias darbadienis, tik tūkstantininkas sekmadienį gerbė. Net rugpjūčio 15 dieną, kuomet į bažnyčią patraukė paradas Napoleono gimtadienio ar vardinių proga, nenustojo dirbti. Atėjus žiniai apie Maskvos paėmimą, tik kelis kartus iššovė iš patrankų ir tuo baigėsi šventė“. (p. 256).

Prancūzų bėgimas ir rusų įžengimas

Pirmieji besitraukiantys prancūzai Kaune pasirodė lapkričio 29 d.: “3 valandą po pietų bėgantys pasiekė Kauną, pradėjo kapoti duris mūsų stacijoje, bernardinių dvarelyje. Įleidome juos į vidų, įsivedė ir arklius, bet parodėme arklidę ir juos išvedė. Spaudė stiprus šaltis ir, slėpdamiesi nuo jo, o tokio jie nebuvo patyrę, grūdosi į namus. Italams nušalo pirštai, rankos, kojos, nosys. Ramiai pernakvojo [p. 257] ir lapkričio 30 dieną išvyko. Tą naktį sudegino keletą namų.

Šiems išvykus kariuomenės minia užplūdo Kauną. Atvyko karaliai, maršalai, generolai. Vakarop kariuomenė puolė plėšikauti, apiplėšė parduotuves, vaistines, valgyklas ir kai kuriuos namus, kuriuose nebuvo karininkų, galinčių apginti. [...] Naktį iš lapkričio 30 į gruodžio 1 dieną, t. y. iš šeštadienio į sekmadienį, padegė pranciškonų bažnyčią, kurioje buvo per šimtą tūkstančių karabinų. Karabinai sudegė kartu su altoriais, langais, durimis, vargonais, varpais. Sudegė taip pat mūriniai Macianskio ir vaistininko Milofo namai, valgyklos ir parduotuvės prie parapijinės bažnyčios ir t. t. Mūsų bernardinų bažnyčioje sudegino arklidę su vežimais ir tvartelį. Skambėjo varpai, bet niekas nėjo gelbėti, nes bijojo plėšikų. Mes, vienuoliai ir vienuolės, ruošėmės traukti į Dotnuvą, nes bijojome gaisrų, o labiausiai – netoli mūsų laikomų 300 parako statinių ir 3000 sprogmenų pakų užsidegimo. Jei juos būtų jiems pavykę padegti, Kaunas būtų virtęs ežeru. Mūsų ir kitoje stacijoje buvo daugybė karininkų ir kareivių, geriančių mūsų zakristijoje sukrautą romą, o pasigėrę kareiviai plojo matydami gaisrus. Aikštė ir gatvės buvo nuklotos lavonų, nes nusigėrę krito kaip musės ir sušaldavo. Plėšikai įsiveržė į bernardinių patalpas, bet ten buvo apsistojęs generolas su žmona, kuris, išgirdęs apie prievartą, juos išvarė. Apie antrą valandą nakties sužinota, jog artėja kazokai, tad lėtai pradėta trauktis; kai kurie dar mums įkyrėjo, o kai kurie toliau gėrė iki sąmonės netekimo. Generolas mus apgavo, incognito išėjo ir išvažiavo, o po jo išvykimo majoras lenkas mums patarė apleisti vienuolyną, nes buvo ruošiamasi padegti paraką, bet tai nepavyko ir mes stebuklingai išlikome.

Gruodžio 1 dieną, 10 valandą ryto prasidėjo nekenksmingas puolimas, abi pusės visą dieną šaudė iš patrankų. Naktį – vėl gaisrai. Baisiausia buvo, kuomet besitraukiantys aikštėje prie Rotušės padegė vežimus su amunicija, tad sprogmenys beveik be perstojo, tik su mažomis pertraukėlėmis, sproginėjo ir atrodė, jog šaudoma iš pabūklų, – žemė ir sienos drebėjo. Vienuolės verkdamos ėjo išpažinties, o mes dūsavome tikėdamiesi Dievo malonės. Nuostolių nebuvo, nes tai buvo suruošęs geradaris inžinierius.

Trečią valandą po vidurnakčio mūsų žmonės išdrįso apsimesti kazokais, vijo vagis padegėjus, o kai kurie atiminėdami pinigus ir laikrodžius gerai pasipelnė. Traukdamiesi tie girtuokliai anapus Nemuno degino karčemas, namus, dvarus ir dėl to kitas krantas buvo apšviestas. Septintą valandą žmonės puolė į mūsų vienuolyne įrengtą sandėlį, vieni tempė miltus, kiti kruopas ir degtinę, kai kurie romą, kitaip – prancūzišką degtinę. Ši pjūtis truko neilgai, nes atjojo du kazokėliai. Vienas nuo sandėlio vaikė ir kardu mušė žmones. Kitas metėsi prie prancūzo, norinčio įeiti į mūsų vienuolyną. Liepė atiduoti pinigus ir laikrodį. Prancūzas gestais rodė, kad neturi, ir kazokas jį būtų nudūręs ietimi, jei aš, rašantis šią istoriją, nebūčiau užsistojęs aiškindamas, kad mūsų žmonės atėmė. [p. 258] Naktį padegė mūsų vienuolyną, bet atskubėjusios moterys užgesino.

Tą pačią dieną atsivėrė naujas ir kraupus vaizdas. Pats mačiau, kaip anapus Nemuno ėjo iki 300 beginklių prancūzų karių, tarsi ieškančių mirties arba nelaisvės. Penkiolika kazokų užkirto jiems kelią ir apiplėšę atvarė atgal į Kauną. Čia tiek vietinius, tiek atvarytus priėmė rusai. Juos pasitiko su rimbais, visur tikrino, nuplėšinėjo uniformas ir apavą, pusnuogius arba paleisdavo, arba varydavo į buvusią jėzuitų bažnyčią. Dvi savaites kasdien atvarydavo belaisvių. Viduje virpėjo, kuomet matydavome, kaip vieni, primušti ir vos žmogišką pavidalą turintys, pusnuogiai ir basi, aštriame šaltyje ropodavo keturiomis, kiti basi šliaužiodavo, kiti šiltuose laužaviečių pelenuose šildydavo iki suakmenėjimo nušalusias kojas. Kiti, inkščiantys ir vaitojantys, be šilumos ir maisto [laikyti] buvusioje jėzuitų bažnyčioje, o tokių mirštančių buvo daugybė. Kiti pasakojo, jog lazaretuose daužydavo su plaktukais į kaktas, ieškodami pinigų nuplėšinėjo rūbus ir tvarsčius. Dusindavo, norėdami įsitikinti, ar neslepia ko burnoje. Slapstėsi šie blogi žmonės, bet buvo tarp jų ir gerų. Slapstėsi palėpėse, rūsiuose, ant pečių arba eidami krisdavo ir mirdavo. Išbadėję valgė savo bendražygių kritusius arklius, rydavo ant sniego prie sandėlio rastus miltus.

Belaisviai laikyti Chrapovickių rūmuose, iždinėje pas pranciškonus ir dominikonų vienuolyne. Stipresnius varė į Vilnių, nors šie su verksmais prašė [nevaryti], nes buvo nepaprastai šalta, jie buvo pusnuogiai, kojas apsivynioję šiaudais. Lazaretuose ant grindų gyvieji gulėjo kartu su lavonais, pastarieji buvo dėliojami į antrą ir trečią eilę. [Gyvieji] dusdavo, o kai kuriuos pusgyvius išmetinėjo iš antro aukšto į sniegą, kur vaitodami merdėjo. Daug ko pridarė pyktis, bet didžiausia jų kančia buvo rūsčiai šalta žiema. Duodavo šiems belaisviams miltų. Kas iš jų, nes neturėjo nei vandens, nei indų, nei pečių, nei malkų.

Gruodžio 2 dieną ugnis nuo saugyklų priešais Rotušę iš vieno kepyklos sparno pradėjo judėti link mūsų vienuolyno. Ji smilko nuo pat ryto, bet niekas nenorėjo gesinti, nes sukiojosi aplink sandėlį. Nuėjau pas grafą Platovą [kazokų korpuso vadą – vertėjo past.] ir su kitais jį pasveikinęs prašiau pagalbos gesinant ugnį. Jis pašaukė kazoką ir sakė jam, jog pasitikįs, jog žinąs, kad nieko nenuskriausiąs, ir liepė eiti gaisrą gesinti. Eidamas su manimi ir penkiais kazokais jis prie Rotušės šūktelėjo ieškoti žydų. Pastebėjęs lazareto prancūzus, gulinčius prie Chrapovickių rūmų, priėjęs pasisveikino su vienu keletą kartų smogdamas bukąja kardo puse, kitus išvarė gesinti ugnį. Prancūzas vos gyvas ėjo vaitodamas nuo skausmo, o manasis grafo priskirtas pagalbininkas smogė jam porą kartų su kardu į kaklą. Kuomet šis krito negyvas, nukirto galvą, kardą nusivalė į greta stovinčio berniuko apsiaustą ir išdūrė lavonui akis. Kitus nustūmė į ugnį.

Tą pačią dieną, 3 valandą po pietų, prie Rotušės paruoštas stalas su žvakėmis. Lauko komendantas paklausė, kur yra rusų popas. Atsakyta, kad nėra. [Jis paklausė], ar mokame skaityti rusiškai, ar turime [reikiamas] knygas. [p. 259] Atsakyta, kad neturime. Atkirto tada, kad reikia mus visus išvaryti. Pamaldas atidėjo gruodžio trečiai dienai. Kitą dieną atvyko popas, t. y. rusų apeigų kunigas. Vienuoliktą ryto prasidėjo pamaldos. Giedotojai pritardavo. Po to jie rusiškai ir mes lotyniškai giedojome Te deum laudamus. Galiausiai, kuomet per vieną maldą visi suklaupė, grafas Platovas liepė visiems dalyvaujantiems žydams su savo dešimt įsakymų atsiklaupti. Pabaigoje popas davė karininkams bučiuoti kryžių, šlakstė šventintu vandeniu, o tuo metu iš šešeto netoli stovinčių pabūklų keliolika kartų iššauta, mes gi šaukėme Wiwat Alexander Imperator.

Gruodžio 12 dieną – Šviesiausiojo imperatoriaus Aleksandro gimtadienio proga – bernardinių bažnyčioje vyko pamaldos. 12 valandą iš pabūklų aikštėje iššovė iki šimto kartų. Grafas visus pakvietė pas save papietauti. Vakare buvo saliutai ir puota kariškiams pas grafą. Vėliau pokylį surengė miestas“ [p. 260]

Teksto fragmentus vertė bei atpasakojimus parengė Kęstutis Raškauskas

[Napoleono armijos įsiveržimas į Kauną 1812 m.: amžininko aprašymas / B. Dundulis. – Santr. rus. // Mokslo darbai / Vilniaus valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas. – [T.] 32 : Istorija, [t.] 2 (1960), p. 249–261.]

Rankraščio „Archivum loci Caunensis ad Sanctum Georgium ordinis S. Francisci de Observantia post susceptionem“ titulinis puslapis. – VUB, F4–A 316.

Juliaus Būtėno užrašyti Felicijos Bortkevičienės (1873–1945), visuomenės veikėjos, prisiminimai apie XIX a. pab. Kauną.

Patsai Kaunas Felicijai, prieš tai jau buvusiai Vilniuje, padarė ne kokį įspūdį. Koks jis buvo, galima spręsti iš tokių pavyzdžių. Dabartinėje Gedimino gatvėje karmelitų bažnyčios link augo pušys. Laisvės alėjos pradžioje buvo gražus tvenkinys, jame plaukiojo gulbės; soboro tada dar nebuvo. Geležinkelio stotis atrodė toli užmiestyje. Kai reikėdavo vežti keleivius į stotį, vežikai susitardavo važiuoti keliese, nes miške (kur buvo kapinės, dabartiniame Lenino prospekte*) dažnai užpuldinėdavo plėšikai. Miesto centras buvo aplink rotušę. Aleksotas miestui nepriklausė. Anapus Nemuno buvo dvarai.

*dabar – Vytauto prospektas

[Istoriografo užrašai / Julius Būtėnas. – Vilnius, 1974. – P. 139.]

Vladislavas Sirokomlė (Ludwik Władysław Franciszk Kondratowicz-Syrokomla, 1823–1862), baltarusių kilmės lenkiškai rašiusio poeto, istorijos tyrinėtojo, visuomenės veikėjo 1858 m. kelionės po Lietuvą įspūdžiai.

Rašytojo V. Sirokomlės išvykos iš Vilniaus

Pateikiami teksto fragmentai, kuriuose autorius aprašo, ką pats matė ir girdėjo (vertė Jūratė Kiaupienė).

<...>

Kaunas (II, 148—150)

Išvažiuojame iš lapuočių miško, ir nuo kalno kaip ant delno pasirodo Kaunas, nuostabios praeities miestas, pilnas paminklų, poeto apdainuotas. Štai prie Nemuno, jo slėnys, kur „Laumės... audžia pavasario rytą / Žaliąją veją, žiedais iškaišytą: / Slėnio gražesnio nerasi pasauly...“, kurį liaudis pavadino Mickevičiaus slėniu. Štai nuostabūs ąžuolai ir liepos, kurių paunksmėje mėgdavo svajoti Lietuvos dainius, štai smėlėtosios Nemuno pakrantės – ir miestas prie mūsų kojų. Akys apžvelgia jo bokštus ir nuklysta į kitą Nemuno krantą, į puikiuosius Aleksoto kalnus, kurie jau Lenkijos karalystės pasienyje. Nerį, iš kitos pusės juosiančią miestą sidabrine juosta, Nemunas „Glaudžia su meile prie šaltos krūtinės / Ir kartu skęsta į marių gilybes“. Pravažiuojame pro puikią karmelitų šv. Kryžiaus bažnyčią, paskui pro stačiatikių kapines, kuriose matome jaudinantį užrašą slaviška kalba: „Ateikite pas mane, kenčiantieji žemėje, aš nuraminsiu jus“. Štai ir elektrinio telegrafo stotis, kurios vielos ištemptos ant aukštų stulpų, bėga į šiaurę, į Peterburgą, ir į vakarus, į Varšuvą. Jau esame civilizuotoje Europoje. Tik nusičiaudėk per telegrafą, ir tuoj pat Paryžiuje tau atsakys: „Į sveikatą!“

Įvažiuojame į miestą. Ilgoje gatvėje, nuo seno vadinamoje Rokitų gatve, ir jos tęsinyje, gana siauroje Didžiojoje, arba Dominikonų, pilna gražių namų, krautuvių, viešbučių, minia žydų, stovi dvi bažnyčios. Čia yra net du knygynai ir „Lietuviškas“ viešbutis, kuriame veikia laikinas teatras. Dominikonų gatvė išveda į keturkampę turgaus aikštę, kurios pasididžiavimas – didingas paminklas, nulietas iš geležies Nikolajaus I įsakymu prancūzų žygio ir atsitraukimo atminimui. Turgų supa gražūs mūriniai namai, o didinga, primenanti bažnyčią, miesto rotušė labai puošia aikštę. Aikštėje gyvena gubernatorius, yra pašto stotis, buvusi jėzuitų bažnyčia, pora viešbučių ir keletas krautuvių. Čia nuolat judru, į visas puses lekia puskarietės. Pasukę į kairę nuo Dominikonų gatvės ir važiuodami aikštės pakraščiu, Pranciškonų gatve nusileidžiame prie Nemuno, kairėje palikę pranciškonų bažnyčią.

Kauno neaprašinėsime, nes knygoje pasakojame tiktai apie netolimas savo keliones iš Vilniaus. Šiuo miestu verta pasidomėti ir istorikui, ir poetui, nes jis neapsakomai gražus, neįkainojamai svarbus prekybos plėtotei, turi didžiulę praeitį ir kupinas ateities vilčių. Į jį, stovintį trijų upių santakoje, nelyginant arterijomis į širdį, jau šiandien suplaukia gaminiai iš visos Lietuvos. O kas bus, kai dabar tiesiamas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis jam atvers dar du turtėjimo kelius? Kaunas suklestės, išaugs, kunkuliuos prekybos verpetais ir materialiniu, europiniu atžvilgiu taps turtingiausiu Lietuvos miestu. Tačiau tylusis Vilnius su savo šventaisiais paminklais ir tuo patrauklumu, kuris jaudina kiekvieną, visada liks dvasinė Lietuvos sostinė.

[Kraštas ir žmonės : Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – Vilnius, 1983. – P. 150–151.]

Apie vieną svarbiausių tarptautinės teatro kultūrinės atminties mediatorių prieškario Kaune – Gabrielių Laną^* (1874–1941).

Tai – įvairiapusė, labai aktyvi, įvairioms kultūroms atvira asmenybė. Nuo pat ankstyvos jaunystės iki žūties 1941 m., jis intensyviai dirbo ir kaip teatro antrepreneris, ir kaip spaustuvininkas. Dar iki nepriklausomos Lietuvos laikotarpio keletą dešimtmečių vaidino svarbų vaidmenį skleidžiant tarptautinio teatro patirtis Kaune (miesto neaplenkdavo žymūs to meto artistai, dainininkai, muzikantai) bei vystant vietinį Kauno žydų teatrą.

Tarpukario spaudoje randamas ne vienas liudijimas, kuriame pabrėžiama G. Lano svarba Kauno teatro vystymuisi...

Žiupsnelis iš Kauno teatralinės praeities : meno žymybės prieškarinėje Kauno scenoje

„1934 m. kovo mėn. 14 d. Gabrielis Lanas, visiems kauniečiams gerai žinomas nepailstamas veikėjas teatralinėje ir poligrafinėje srityje, švenčia 60 metų savo gyvenimo ir 40 metų savo teatralinio darbo sukaktį.
Teatro srityje jubiliatas pradėjo dirbti 1894 m., kai pirmą kartą Kaune į tuometinį vasaros teatrą (greta dabartinio miesto sodo, Čulados namuose už buvusių kapinių sienos) jo pakviesta Giuseppe Crotti italų opera suvaidino „Trubadūrą“, „Traviatą“, „Carmen“, „Pajacai“ ir „Cavaleria Rusticana“. Ten pat per ištisus tris sezonus vaidino rusų drama, vadovaujama Gorskio – Čenči su Popova – Groznaja ir Liubovo operetė, 1896 m. viešėjo Bliumentalio – Tamarino operetė.
1898 m. miesto sode išaugo miesto teatras, kurio veikimą Lanas atidarė J. A. Šumano opera; po jos du sezonus ten dirbo Lebedevos drama ir du sezonus – Zaicevos trupė.
Nuo 1902 m. Lanas kartu su garsiu antrepreneriu E. A. Bieliajevu sudaro direkciją ir vadovauja 8-iems teatrams – Vilniuje, Kaune, Minske, Mogiliove, Žitomire, Gardine, Rygoje ir Ekaterinoslave.
Jų norėta kilnoti artistines pajėgas iš vieno miesto į kitą ir duoti galimumo visiems šiems miestams susipažinti su geriausiais artistais.
Per tą laiką Kaune scenoje pasirodė Viera Komisarževskaja, L. Javorskaja, Roščina-Insarova, Vedrinskaja, E. Sarančova, Ivanov-Kozielski, Gorev, Goreva, broliai Adelheimai, Orlenev, Mamont-Dalskij, Maskvos Dailės Teatras su Kačalovu priešakyje, Fedotova ir Makšeev, Petrapilio Aleksandrinka su Davydovu, Varlamovu, Jurjevu ir Arbeninu, Petipa; Imperatoriaus baletas: Anna Pavlovna, Kšesinskaja, Smirnova, Fokin, Gelcer, Trefilova, Preobraženskaja, Romanov ir Obuchov.
Iš solistų aplankė Kauną: Davydov, Snirnov, Sobinov, Michailov, Južin, Mazzini, Caruso, Battistini, Sibiriakov, Tartakov, Oskar Kamionsky, iš solisčių – Lipkovskaja, Kuzniecova, Nina Košic, Jermolenko-Južina, Zinaida Jurevskaja, Slobodskaja, M. Čerkaskaja. Kaune dainavo A. Vialceva, M. Korinskaja, N. Plievickaja, Nastia Poliakova, N. Dulievič, Varia Panina.
Kaune vaidino Gaideburovo kilnojamas teatras (Peredvižnoj), operos: Šumano, Svietlovo, Fedorovo; italų opera Ginsalezo, operečių trupės; Rafailskio, Borisovo, Poltavcevo; ukrainiečių – Saigadačny, Suslov, Manko, Zarnickaja, Gaidamakai ir Kropovickis.
Kaune grojo ir skambino Cecilija Gansen, Gubermann, Hofmann, Paderevski, Slivinski, Isay. Dainavo kantoriai – Jadlovker, Sirota, Kvartin ir Rosenblat. Vaidino žydų trupės: Rachelės Kaminskos ir Julijaus Adlerio.
Laikė paskaitas: Miliukovas, Rodičevas, Šingariovas, Gr. Petrovas, Aleksejus Tolstojus, Vl. Černovas, Miakotinas, Šolom Aleichim, Vinaveris, Speranskis, Žabotinskis, Averčenko, Evg. Čirikovas, Šolom Ašas.
Prieš karą miesto teatro vadovybė G. Lano asmenyje nemokamai užleisdavo teatrą lietuviškoms organizacijoms: „Dainos“ draugijai, „Saulės“ draugijai ir kitoms lietuviškus spektaklius rengti.
Po karo Lanas grįžo iš Petrapilio į gimtąją Lietuvą ir organizavo Lietuvos teatro draugiją „Rampa“. Per tą laiką jam pasisekė parodyti kauniečiams geriausias Europos pajėgas: Maskvos Dailės teatrą, Tairovo teatrą, Žydų teatrą „Habimą“, Južnojo „Mėlyną Paukštį“, Prahos M. Ch. T. trupę, organizuoti Sobinovo, Sibiriakovo, Barsovos, Kuznecovos, Dm. Smirnovo, Lipkovskos, Moriso Švarco, Z. Jurjevskos, Izos Kremer, Klaros Jung, Mesererio ir kt. koncertus.
Nuo 1907 m. Lanas įkūrė nuolatinį žydų teatrą, jau dvylika sezonų dirbantį Lietuvoj. Jo energijos dėka per tą laiką pavyko pritraukti tan teatran geriausias Europos ir Amerikos pajėgas. Dabar jo naujas Žydų Teatras yra vienas geriausių žydų teatrų Europoje. Tą teatrą plačiai mini ir giria spauda, pabrėždama jo aukštą kultūrinę ir auklėjamą reikšmę Lietuvos žydams.
Poligrafijos srityje Lanas – vienas spaudos pionierių Lietuvoje. Dabar jo vedamoji spaustuvė yra įsteigta 1918 m. 1904 m. jis specialiai nuvažiavo į Petrapilį sutvarkyti lietuviškų leidinių cenzūros tvarką ir tai jam pasisekė, kaip pasisekė tą dalyką sutvarkyti ir Vilniuje. Jis pirmasis specialiai išleido per 15.000 rublių lietuviškiems šriftams ir lietuviškiems muzikos ženklams nupirkti. Dėl to pas jį pradėjo spausdinti pirmuosius lietuviškus leidinius Šv. Kazimiero dr-ja, vadivaujama prof. kan. Dambrausko-Jakšto, čia buvo spausdinami vysk. Karoso „Nadėldienio skaitymai“, Naujalio ir Kačanausko kūriniai (net tautos himno pirmosios gaidos komponuotos fortepionui), pirmoji prof. Janušiausko gramatika, liaudies vadovėliai ir daugelis kitų lietuviškų leidinių. Tą naudingą darbą įvertindami, arkivyskupas Skvireckas, prof. Dambrauskas ir kiti žymūs asmenys Lanui yra išrašę gražius atestacinius dokumentus.
Grįžęs po karo į tėvynę Lanas pradeda tobulinti ir plėsti savo spaustuvę, daug važinėja į užsienį jos patobulinimo reikalais ir vokiečiams leidus spaustuvei veikti perka pačias tobuliausias mašinas, kad mūsų spauda nestovėtų žemiau už užsienio.
Dabar jo spaustuvėje spausdinama visa eilė leidinių, kurie galima visai prilyginti užsienio periodiniams leidiniams...“

[Žiupsnelis iš Kauno teatralinės praeities : meno žymybės prieškarinėje Kauno scenoje // Lietuvos aidas. – 1934, kovo 14 (Nr. 60), p. 9.]

^*[Kauno pilietis Gabrielius Lanas gyveno Maironio g. Nr. 10–12. Žr.: Kauno mokesčių inspekcijos Žydų artistų pirmoji suvienyta trupė Lietuvoje [byla]. In: KRVA , F-209, T. 5, Ap. 2, b. 8870.]

Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910), lenkų archeologo, etnografo ir kultūros istoriko, 1872 m. tyrinėjusio Nemuno krantus, atsiminimai.

<...>

Įkopęs į kalną aštuntą kartą, sveikinau tekančią Nemuno slėnyje saulę ir žvelgiau į Kauno pusę kaip Mozė²⁰² į Pažadėtąją žemę. Mano siela nejautė iš tiesų jokio, nė menkiausio nuovargio nei kelionės nuobodulio. Jai būčiau aš galėjęs skirti nors mėnesį. Tačiau kojos, didesnę 40 mylių kelio dalį pačios išvaikščiojusios kalnuotus ir akmeningus krantus, geisdavo nors trumpų atostogų. Aštuonios trumpiausios ir dar bemiegės naktys, aštuonios dienos kaitros jau buvo šiek tiek jaučiamos. Mūsų veidai ir rankos įrudo kaip senas pergamentas. Tačiau Kauno dar nebuvo matyti, tik ant tolimo pušyno žvilgėjo saulės šviesoje iškilus kažkokios šventovės kupolas. Tai buvo sena Pažaislio²⁰³ bažnyčia, viena iš gražiausių Respublikoje, dideliais pinigais pastatyta kamalduliams²⁰¹ 1662 metais Kristupo Paco²⁰⁵ lėšomis. Jo rezidencija stovėjo priešingame Nemuno krante.

Per porą valandų praplaukiame Pažaislį ir Nemuno rėvą Kameldulę. Viktoras patikina mus, jog tai 34 Nemuno rėva nuo Gardino, neskaičiuojant keliasdešimties salų salikių, ir priešpaskutinė ligi Kauno. O nuo Kauno ligi pat jūros Nemune yra tik, rodos, viena rėva Katė. Puikus upės kaspinas pasisuka čia vėl gana staigiai. Pažaislis mums bent kelis kartus iškyla tai prieš akis, tai mums už nugaros. Praplaukiame Petrašiūnus ir nemaža Nemuno vagos uolų, turinčių savo vardus: Keltuvas, Grikpėdis, Lapė su lapiukais, Kalaitė, Petrašas, Kuinas. Čia pat Amale, upeliukas, kuris įteka į Nemuną (dš.). Netoli salikės ir Nemuno vingio – Virbalio²⁰⁶ geležinkelio linija, einanti iš Vilniaus į Kauną, dingsta ilgiausiame Imperijos tunelyje. Tunelio kalnas apaugęs mišriu ąžuolų ir liepų mišku. Jis plyti dešiniojo kranto atšlaitėse Kauno pusėje. Čia yra uola, vadinama Velnio pirtimi. O toliau kiti granitai: Karaliaus muitinė su vaikais, Seneliukas su vaikaičiais, Triukšmadarys, Moliūgas, Jotis su jočiukais, Kupetaitė ir Silpnablauzdis. Veltui būtų gal aiškinti, jog vaikais sielininkai vadina mažesnius akmenis, kurie supa didesnįjį, turintį savo vardą. Apie Velnio pirtį sklinda tos pačios legendos, kaip ir apie Velnio tiltą, kad šėtonas nešęs tuos akmenis sudaužyti Pažaislio bažnyčiai, bet, išgirdęs giedant gaidį, nusviedęs jį į Nemuną. Kitoje legendoje sakoma apie Pacą, vienuolyno fundatorių, kad sugavęs velnius pasitarime ir išvaikęs šermukšnine lazda.

Per pusę mylios nuo Kauno, netoli lašišingo Jiesios upeliuko žiočių, stovi Panemunės miestelis. Dideli Nemuno pakrančių svirnai primena apylinkės žemių derlumą ir platų kadaise panemunių pirklių verslą. Nemuno vagoje nuo Panemunės ligi Kauno nėra uolų, ir tokia ji plati, kaip, pavyzdžiui, Vysla prie Pulavų²⁰⁷. Čia ji kuria vienoje vietoje salą (16-ąją mūsų rastą nuo Gardino). Nuo Panemunės ėjome pėsti į Kauną dailiais takeliais, išlakių Nemuno slėnio nuolydžių papėdėmis, apaugusiomis gražiausiais vešlių liepų, ąžuolų ir uosių miškais. Nuo Dievogalos (lietuviškai – dievybės pradžia) prasidėję kadaise, sakoma, šventi meilės deivės Aleksotos²⁰⁸ miškeliai. Jos kerimas grožis, senovės gamtmeldžių tikėjimu, negalėjęs būti pavaizduotas nei skulptūra, nei paveikslu. Ko čia stebėtis, jei šiai deivei skirta viena iš gražiausių Lietuvos ramovių? Čia, kadaise Praurimės²⁰⁹ vardu, o dabar Linksmakalniu pavadintoje aukštumoje, veikiausiai garbino giesmėmis gamtmeldžiai bildukus ir šventė Vėlines, taip pat Šermenis. Čia praeiviai kiaurus metus mesdavo į pilkapį šakeles, kad paskui uždegto laužo ugnimi galėtų apsivalyti savo sielą.

Gėrėjomės dar pavasariškai gaivia gamta ir, prasibrovę kalne vešliu ir ūksmingu tankumynu, aidinčiu nuo paukštelių balsų, gėrėme neatsigerdami Nemuno kraštovaizdžio grožį. Tai iš tiesų buvo, pasak Vincento Polio ²¹⁰, tas
...nuostabiausias Kauno slėnys
Visame kunigaikščio Gedimino pavelde.

O kam jos neprimena Mickevičiaus žodžių:
Yra slėnys prie Kauno netoli, undinės ten kas vasarą, kas šviesią,
Gėles ir veją žaliąją patiesia, atsigrožėt slėniu šiuo negali²¹¹.

Už Nemuno rymojo Kaunas ir dešimties jo šventovių bokštai. Vaizdingame slėnyje iš tolo jis atrodė didžiulis ir garbingas miestas. Kauno prieplaukoje inkarus išmetę stovėjo keliasdešimt prūsų botų su dviem ar trimis stiebais ir šešiomis arba septyniomis burėmis. Jie statyti mažų laivų pavyzdžiu, margai nudažyti, stiebuose – įvairiaspalvės vėliavos. Visa tai darė prieplauką panašią į jūrų uostą. Laivų savininkai buvo Karaliaučiaus, Tilžės ir Klaipėdos pirkliai. O keliaudavo jie tik ligi Kauno. Aukščiau plaukia vien skirtingos išvaizdos lietuvių vytinės ir botai. Tą dieną, kai mes atplaukėme, į kelionę leidosi keli prūsų laivai su kaulų, skudurų ir puikių baltųjų kviečių kroviniu. Kitame laive su nuimtu stogu išvydau iš tolo minią apdriskusių moterų ir vyriškių, linksmai šokančių, šūkaujančių ir dainuojančių. Nieku būdu negalėjau išsiaiškinti to neregėto vaizdo priežasčių. Tik vietoje man buvo paaiškinta, kad tai elgetos, nusamdyti už degtinę į botą sukrautiems ir į Vokietijos popieriaus fabrikus iš Lietuvos gabenamiems skudurams suminti.

Visas Nemunas buvo užverstas rąstais iš Pinsko miškų. Tie rąstai Pripete ²¹², Jasiolda ²¹³, Oginskio kanalu ²¹⁴, Ščiara ir Nemunu plaukė tada į užsienį su didžiuliu Voluinės²¹⁵ kviečių ir miežių, taip pat aliejinės išspaudų kroviniu. Sielininkai, plukdantys rąstus, čia vadinami velniukais (pinczuk), buvo tokie nevalyvi, jog, rodos, dar niekada jų akys nėra vandens regėjusios. Statybos medžiaga, ąžuolo šulai iš Vilniaus, Suvalkų, Kauno gubernijų – tai iš tikrųjų labai svarbus Lietuvos eksporto straipsnis, sakyčiau, jau nuo tų laikų, kai Dlugošas Nemuną priskyrė prie mūsų šalies plukdomųjų upių. Žygimantų laikais, kai buvo labai rūpinamasi Lietuvos prekyba ir gerove, dirbo prisiekusieji rūšiuotojai. Jų pareiga buvo kainoti įvairiausių rūšių miško medžiagą ir šalies produktus, plukdomus į Prūsiją, kad ten nereikėtų iš naujo kainoti.

Palenkės argonautų Kolchide šiandien tapo Aleksote Suvalkų užeiga. Priešais ją mūsų laivė priplaukė prie kranto. Kai jau išlipome iš laivės, Viktoras padėkojo Dievui už laimingą kelionę, paskui atlaužė duonos kampą, pabarstė jį druska ir sviedė į vandenį kaip atsisveikinamąjį su Nemunu ženklą. Šitaip buvo pareikšta pagarba gimtajai upei, o iš tikrųjų tradicija pagarbos, kurią senovės slavai reikšdavo upės dievybei, nes upė buvo palaimingoji maitintoja, kelionių gynėja ir laivininkų kelias. Dabar įsitikinome, jog žmogus susigyvena ne tik su kalėjimo sienomis, tarp kurių yra praleidęs nemažą laiko tarpą, pripratęs prie ilgai jodinėjamo žirgo, dėvėtos ir nudėvėtos striukės, bet ir prie kelių lentų, kurios jį yra nešiojusios kelionėje. Kai Viktoras tolo su luotu, kurį atidavėme jam parsiduoti, žiūrėjome į ją tol, kol visiškai ji ištirpo mums akyse. O ir mūsų Mazurkevičius nebuvo paprastas sielininkas, o nelaimėje ir laimėje ištikimas tarnas ir geranoris bičiulis. Dabar jis jau nebe mūsų tarnas, bet – bičiulis. Išsirengė jis atgal į kelionę, ryžosi per penkias dienas pėsčiomis grįžti į gimtąją Lašišinę. Atsisveikino su mumis nuliūdęs ir ašarodamas, nes iš tiesų atsisveikino amžinai.

[Nemunu: upių slėniais / Zigmantas Gliogeris. – Vilnius, 1992. – P. 90–94. – Išnašų paaiškinimai: p. 116–156.]

Suomių rašytojos Mailos Talvio – Marijos (Mailos) Winter-Mikkolos (1871–1951) patirtys apie trumpą apsilankymą kartu su vyru kalbininku Jooseppiu Juliumi Mikkola (1866–1946) 1894 m. Kaune ir susitikimą su vyskupu Antanu Baranausku.

Kelias dienas apžiūrinėjome Vilnių ir jo apylinkes, paskui, palikę šeimininkų namus, išvykome į pasigalėtiną ir liūdną Kauną prie Nemunėlio (Nemuno) upės. Būtų per daug niūru detaliai piešti šį vargą ir nešvarą, kuri viešpatavo mieste be jokios kanalizacijos. Apsigyvenome geriausiame viešbutyje, o paskui nuėjome pasveikinti lietuvių kalbos tyrinėtoją vyskupą Baranauską. Šis vyras buvo išvaizdus. Taip pat ir jo namas žymiai skyrėsi nuo kitų namų. Vyskupas mus priėmė labai draugiškai, šventiškoje savo bibliotekoje pavaišino arbata ir dainavo savo sukurtas ir subalsuotas dainas. Išgirdome ir žinomą „Sudie, Lietuva, man linksma buvo“. Viešbutyje su mumis elgėsi atžagariai, tačiau kai pats vyskupas leido sau mus aplankyti, požiūris visiškai pasikeitė. Tik gaila, kad negalėjome pasinaudoti iš naujo pakilusia mūsų padėtimi viešbučio šeimininko ir tarnautojų akyse.

[Dvi meilės : raštai / Maila Talvio. – Vilnius : Valstybinis leidybos centras, 1994. – P. 325–326.]

Ištraukos iš knygos apie Lietuvoje užaugusią rusų kilmės dailininkę Marianą Veriovkiną (buvusio Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino seserį). Su jos laiškų, kuriuose atsispindi 1909–1910 m. dailininkės patirti įspūdžiai Kaune, fragmentais.

Viešnagės lietuvoje

Kelionė į Kauną. 1909–1910 metai

<...>

Tokio Kauno miesto, jo kasdienio gyvenimo vaizdo, kokį piešia Veriovkina savo laiškuose, lietuvių literatūroje beveik neišvysime. Mūsų literatūros kūriniuose, to meto periodikoje Vilniaus, Kauno, kitų miestų gyvenimo paveikslas piešiamas tautinio išsivadavimo šviesoje, jo pagrindinis veikėjas – lietuvių valstiečiai ar inteligentai, jis fokusuotas į okupanto ruso ir išnaudojamo lietuvio priešpriešą bei mizanscenose išplėtotus konfliktiškus lietuvių santykius su kitataučiais – lenkais, žydais. Veriovkinos tekstai atveria kitus to meto visuomenės pjūvius – dvarininkijos, buržua, rusiškosios valdininkijos sluoksnius bei jų kasdienybę, nesibaigiančias pramogas, iškilmes, šventes. Pagrindinė priešprieša, anot Veriovkinos, iškyla ne tarp tautų, o tarp žmonių, tų, kuriems rūpi dvasinės vertybės, idealizmas, tikėjimas, menas, kultūra, kurie nesavanaudiškai aukojasi visuomenės labui, ir tų, kuriems rūpi vien merkantiliški interesai. Jos žvilgsnis – tai kritinis žvilgsnis į aukštuomenę iš vidaus.
Veriovkinos laiškuose iš Kauno stulbina kontrastas tarp visuomenės dvasinės diagnozės ir ištaigingos Marianos gyvenimo kasdienybės. Kaune ji apsistojo pas brolį Piotrą gubernatūroje, prabangiuose, patogiuose namuose su techninėmis naujovėmis, elektros apšvietimu, voniomis ir kt. Čia ji pateko į aukštuomenės pasaulį, pasinėrė įjo kasdienybę ir pramogas, beveik kasdien lankėsi teatre, iš gubernatoriaus ložės žiūrėjo profesionalų ir mėgėjų teatrų spektaklius, vietines ir gastroliuojančias prancūzų, rusų, žydų aktorių trupes. „Ach, kaip aš noriu dirbti, ir kaip čia viskas tapybiška – ir namuose, ir aplink, ir teatre. Gubernatoriaus ložė - tikras žavesys...

<...>

Marianos kasdienybė buvo nesibaigiantys pokyliai, kviestiniai pietūs, soirèe, maskaradai, valdžios įstaigų ir visuomeninių organizacijų šventės, iškilmingos mišios. Ji nuolat maišėsi Kauno aukštuomenėje, matėsi su kunigaikščiais I. Vasilčikovu, Sachotskojumi, Radvila, fabrikantu Tilmansu ir kitais. Ji pasinėrė į viešąjį Kauno gyvenimą...

<...>

Tačiau nepaisant dramatiškos, pesimistiškos savijautos, Kaunas jai pasirodė nepaprasto grožio miestas. Provincialus Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto pasienio miestas jos akyse tapo stebuklinga vieta, prilygstančia Venecijai, Amsterdamui, Paryžiui: „Bet Dieve, Dieve, kas per grožis! Ir linijos, ir spalvos, ir formos, ir kompozicija erdvėje, – pastaroji tokia, kad nieko panašaus nesu regėjusi. Dėl to, kad Kaunas yra tvirtovė, visi namai žemi, išskyrus bažnyčias ir kažkokius staiga aukštyn šaunančius namus, netikėtus, baugius, it netikėtos bauginančiai ryškios dėmės. Gatvės virsta į dangų, nuo kalno žemyn skrieja namai. Per stogus lipa juodi ir baisūs kaip vorai medžiai. Namas žmogaus ūgio, ir vienas tęsiasi per visą gavę. Iš kitos pusės ant jo krinta kruvinas skardis, o tarp jų – žydro sniego lavina, iš kurios kyšo juodo medžio griaučiai, ir čia pat kažkodėl stovi žydas su milžiniška supuvusių, net violetinių obuolių pintine. Manąjį „aš“ išreiškia visa aplinka – tyro vandens šniokštimas, žydų figūros, siaubinga beformė žmonių grūstis priešais krautuvėles, kur ant geltonų, melsvų, raudonų, žalių iškabų puikuojasi atvaizdai to, kas parduodama viduje. Atpratusi nuo tokių pasakojančių iškabų akis pamato jas kaip kažką nepaprastai įdomaus. Ir štai aš visa šioje grėsmingos formos minioje, kuri žiūri tiesiai į batų liniją arba į kirpėją, šukuojantį žydrai apsivilkusią damą, o jam už ausies styro neįtikėtino ilgumo šukos“.
Į miestą Veriovkina žvelgė modernios avangardinės kūrėjos akimis, laiškuose dominuoja hipertrofuotas, stipriai tikrovę transformuojantis jausmas. Taikliai pagautas žemo pasienio tvirtovės miesto vaizdas su netikėtai išdygstančiais bažnyčių bokštais, išilgai visos gatvės besitęsiančiais namais.

<...>

„Užtikrinu tave, Kaunas – tai lobis dailininkui. Tamsu, žibintai ne apšviečia, o tamsina gatves. Jų šviesiai violetinės ugnys kraupiai kabo tamsoje. Nusitęsusi žemų namų linija, o ja driekiasi žalių ir raudonų ugnelių klavišai – apšviestų krautuvėlių eilės. Ryškiai žali, ryškiai raudoni dryžiai gula ant violetinio šaligatvio. Visame tame šešėlyje pilna juodų žmonių, kurie kalba tik apie viena – apie meilę, kalba žargonu, lenkiškai, laužyta rusų kalba. Šnabždesys ir garsūs žodžiai raižo tylą kaip žali ir raudoni šviesos ruožai raižo nakties tamsą. Kažkas baisaus, baisaus tvyro virš visko“. Ritmine apšvietimo, spalvų, garsų aranžuote ji kuria sinestezijos efektą, kurį semantiškai susieja su miesto gyventojų emocine būsena, jausmais. Tamsia, paslaptinga, pragaištinga meile rusena Kaunas.
Veriovkinos laiškai – ekspresionistinė odė Kaunui, jie neabejotinai priklauso įdomiausiems XX amžiaus pradžios modernistinės literatūros tekstams apie šį miestą. Ir to meto dailėje neturime tokio žvilgsnio į Kauną ekspresionisto akimis, tokio subjektyvių vizijų ir kartu susižavėjimo kupino regėjimo. Ji lygino Kauną su savo draugo, austrų ekspresionisto Alfredo Kubino kūryba: „Tai grėsmingas Kubino miestas su visais jo baisumais, sukrečiančiais iki kaulų smegenų, neįtikėtinai reikšmingas, be galo gražus dailininkui“. Veriovkina turėjo galvoje 1909 m. išleistą Kubino romaną „Kita pusė“. Fantastinis romanas („Die andere Seite. Ein phantastischer Roman“), kurį jis parašė ir iliustravo fantasmagoriškomis vizijomis, užpildė blogio ir baimės būtybėmis, gyvenančiomis pragaištingame šiuolaikiniame didmiestyje. Nors Kaunas, žinoma, nebuvo metropolis, Veriovkina matė jame grėsmingo ir kartu viliojančio miesto dvasią. 

[Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina / Laima Laučkaitė. – Vilnius, [2007]. – P. 125–127, 133–135.]

Silvijos Lomsargytės-Pukienės (g. 1933), vertėjos, Lietuvos rašytojų sąjungos narės prisiminimai apie Kauną.

<...>

...Kaunas man prasideda nuo geležinkelio stoties aikštės, kur stovi juodi fajetonai. Vežikai sėdi ant aukštų pasosčių ir drauge su savo vežimais vadinami izvoščikais. Kai lyja, virš sėdynės išskleidžiamas gaubtas, panašus į vaikų vežimėlio stogelį, tik didesnis. Keleiviams ant kelių užtiesiamas juodas brezentas, užsegamas šonuose. Fajetone telpa keturi penki keleiviai, kaip ir šiandieniniame taksi. Tik vieni sėdi ant minkštos odinės sėdynės, o kiti – priešais, ant atlenkiamojo suolelio. Arklys apatiškai nuklepsi per Kauno gatves, kurios dar ne visos asfaltuotos. Greit jau nebereikės tų izvoščikų ir jų rambių arklėkų, kur papuola barstančių savo „obuoliukus“...

Vytauto prospekte, nutįsusiame nuo geležinkelio stoties, stovi policininkas. Ir nereikia nė sakyti, kad jis aukštas. Tada visi policininkai buvo aukšti. Uniforminę kepurę puošianti kokarda policininką dar patempia aukštyn. Jis jau savaime atrodo gerbtinas, nors yra tikriausiai paprastas kaimo bernas, tiesiai nuo žagrės.

Sunku įsivaizduoti Kauną be Laisvės alėjos. Nuo Vytauto parko medinių vartų ji kuklesnė, o nuo soboro (tikras Kauno senbuvis nepasakys „Įgulos bažnyčios“) iki pat Vilniaus gatvės – liepomis apsodinta, žėrinti vitrinomis. Firmoje „Agfa“ mama nusiperka modernų fotoaparatą su dumplėmis ir fotojuostų. „Telefunken“ siūlo naujausius radijo aparatus. Firmos vitrina švenčių proga geltonuoja gyvais ciepsinčiais viščiukais. Medžiagų pirklys Arkus laiko savo parduotuvės vitrinoje gyvą liliputą. Išsipustęs, nenuspėjamo amžiaus vyrukas raukšlėtu kaip suglamžyto popieriaus gumulas veideliu, frakuotas, lakiniais pusbačiais. Jis visą dieną laipioja medžiagų ritinių kalnais... Žiūriu į jį prispaudus nosį prie stiklo ir net pavydas ima – kaip jam gerai ten. Iš konditerio Markaus parduotuvės kvepia migdoliniai pyragaičiai ir bandelės su cinamonu... Mane labiausiai traukia ten, kur yra šokolado „Tilka“ ar ledų. Prieškariniai ledai, tie įvairių spalvų rutuliukai, pateikiami stiklinėse lėkštutėse ant kojytės. Ir būtinai dar stiklinė vandens! O tie baltais drabužiais apsivilkę dešrelių pardavėjai kone prie kiekvieno kampo! Ant kartoninės lėkštės išdėliota porcija – papurusi bandelė, dešrelė, garstyčių klanelis. Iš tolo regiu visą debesį oro balionų. Tuos balionus ant ilgo pagalio laikantis žmogus atrodo menkas kaip skruzdėlytė. Aš renkuosi raudoną balioną su ausimis, panašų į mikimauzą.

Bendrovė „Pienocentras“ pasistatydina didžiulius rūmus Laisvės alėjos ir Daukanto gatvės kampe. Tame name yra dar retas Kaune liftas su liftininku. Ir prašmatnūs butai langais į judrią gatvę. Anapus – kino teatras „Triumf“ (kur dabar parduotuvė „Merkurijus“). „Kokie maži žmonės ten, ir visi eina į kiną kada tik nori...“ – galvoju žiūrėdama žemyn į Laisvės alėją pro mamos draugės Ninos langus tų rūmų penktame aukšte.

Firmos „Batia“ avalynės parduotuvėje yra tikras stebuklas – kambarėlis su specialia dėže. Joje – langelis viršuje, anga apačioje. Įkiši koją su matuojamu batu į angą, paspaudi mygtuką, pažiūri pro langelį ir žinai, ar batas tau tinka, ar pėda nesuspausta. Man atstumas nuo angos iki langelio per didelis, apie bato tinkamumą sprendžia mama. Kaip gaila, kad negaunu pamatyti savo kojos pro tą langelį.

<...>

Žemai pakalnėje tįsantis Kaunas tada dar buvo jaunas, energingas miestas. Jame rūmus statėsi valstybė, statydinosi namus ir namelius įvairių rangų valdininkai, juristai, mokytojai ir kitokie pasiturintys žmonės. Turtingesnieji buvo itin pamėgę Vytauto kalno ir Žaliakalnio plotus. Ypač geidautini buvo nestatūs Naujamiesčio šlaitai. Nauji dviaukščiai mūrinukai kopė į juos aukštyn ar leidosi žemyn... Šitaip radosi šviesiais namais blizgančios naujutėlės Trakų, Sopranų, Tenorų ir Bosų gatvelės. Granitiniai Būgos laiptai sujungė Vytauto kalną su slėniu.

<...>

Kariniu požiūriu Kaunas, matyt, nereikšmingas objektas. Todėl mažai ir atsitiktinai bombarduojamas. Viena maža bombelė netyčia nukrenta už Miniotų kiemo Vaižganto gatvėje. Lieka duobutė ir apgadinta stilinga priešais esančio namo tvora. Tame name gyvenęs kažkoks aukštas vokiečių pareigūnas liepia tučtuojau suremontuoti šaligatvį, pakeisti sulaužytą tvoros lentą ir nudažyti ją rudai, tokia pat spalva, kaip visa tvora. Mūsų nuostabai nėra galo – vokiečiai gauna net tinkamų rudų dažų, kai mieste nėra apskritai jokių.

Toji bombelė, nors ir maža, mus gerokai pabaido. Slepiamės nuo padebesiais skraidinamos mirties jau ne mūsų namo rūsyje, o traukiame į VI fortą, už zoologijos sodo. Devyni fortai, vieni geriau, kiti blogiau išlikę, supa miestą dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Dabar žiūrėdama į Kauno planą negaliu atsistebėti – kaip mes įveikdavome šitokį atstumą per tokį trumpą laiką. Greičiau už bombonešius. Turbūt mes bėgdavome protekine. Iš pradžių per baugų, nakties garsais šnabždantį Ąžuolyną. Paskui palei zoologijos sodo tvorą, už kurios kažkas muistosi brazdėdamas, kažkas cypčioja, gergžčioja, knirkščioja. Pagaliau fortas. Drėgni, dilgėlių priaugę grioviai, raudonų plytų mūrai. Aliarmų naktimis ten susirenka daugybė žmonių, net visai mažais vaikeliais nešinų. Neabejojome, kad senieji kazematai mus išgelbės. Kazematuose šalta, vaiduokliška, nyku. Kai patiriame, kad čia kaip kokių šmėklų pilna šikšnosparnių, tai jų pabūgstame dar labiau, nei tų kažkur aukštai ūžaujančių bombonešių. Aš neprisimenu mūsų žygių atgal. Matyt, einu miegodama, jau nebeskubančių namiškių vedama už abiejų rankų. Kelintą guldavomės? Kiek valandų miegodavome?

[Dita: paralelės / Silvija Lomsargytė-Pukienė. – Kaunas, 2004. – P. 8–9, 17, 100–101.]

Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės, Vasario 16–osios Nepriklausomybės Akto signataro J. Vileišio dukters atsiminimai apie tarpukario Kauną – vaikystės ir jaunystės miestą.

Kaunas keičiasi

Kaunas buvo mano vaikystės ir jaunystės miestas. Čia aš augau, baigiau gimnaziją, pradėjau lankyti universitetą ir iš čia su Mamute 1944 metų liepos mėnesį apleidom Lietuvą. Kaunas buvo Lietuvos laikinoji sostinė, tad buvo daroma viskas, kad jis nors kiek prilygtų kitiems Europos miestams. Ilgą laiką valdytas svetimšalių, gerokai apleistas, Kaunas kėlėsi, ir mano Tėvelis, nuo 1921 metų būdamas miesto burmistru, prie to daug prisidėjo. Labai apleisto Kauno aš jau neprisimenu, tik girdėjau pasakojant apie medinius šaligatvius, kada palijus vanduo švirkšdavo prie blogai pritvirtintų lentų. Nebuvo jokio apšvietimo nei vandentiekio, nei padoraus susisiekimo. Vienintelis viešas susisiekimas buvo arklių tramvajus, vadinamas konke. Jis važinėdavo tarp geležinkelio stoties ir rotušės, liepomis apsodintos Laisvės alėjos viduriu. Kita susisiekimo priemonė buvo vežikai, kurių dengtos karietos, o žiemą rogės stovėdavo išsirikiavusios Mickevičiaus gatvėj, prie Laisvės alėjos kampo. Aš vengdavau pro juos eiti – man nepatiko ta nešvara ir kvapas, o ir vežikų išvaizda: dažnai barzdoti, apšepę, su ilgais, juodais apsiaustais. Arkliai buvo liesi ir neprižiūrėti, o po jų kojomis striksėjo žvirbliai tikėdamiesi, kad iš maišo, užmauto ant arklio galvos, ir jiems nubyrės kiek avižų. Šaltą žiemos dieną vežikai bandė sušilti skeryčiodami rankomis ir mušdami sau į krūtinę, o gal ir vieną kitą gurkšnį degtinės nugerdami.

Namai Kaune buvo žemi, nes Kaunas ilgus metus buvo rusų tvirtovė, kur aukštesnius negu dviejų aukštų namus buvo draudžiama statyti. Buvo tik keli aukštesni namai: Seimo rūmai, kai kurios gimnazijos, vienuolynai, bažnyčios, ir jei ne jie – Kaunas būtų buvęs panašus į didelį kaimą.

Tai į tokį Kauną atsikėlė Lietuvos vyriausybė, kai lenkai užėmė Vilnių. Trūko patalpų, butų, bet per trumpą laiką buvo labai daug atlikta: mūsų architektų suplanuoti, pastatyti gražūs namai, įmonės, sutvarkytos gatvės, aikštės, parkai ir kitos miestiečių mėgiamos pasivaikščiojimo vietos – Ąžuolynas, Mickevičiaus slėnis, Vytauto parkas, Panemunės miškas, Pažaislis, Botanikos sodas. Miestas turėjo savo sodininkystę, tad aikštės buvo apsodintos gėlynais. Buvo pastatyti tiltai per Nemuną, Nerį ir du funikulieriai, kad žmonėms nereikėtų pėstiems kopti į Žaliakalnį ar Aleksoto šlaitą. Įkurtas teatras, universitetas, steigiamos mokyklos. Visur buvo rodoma didelė tolerancija svetimtaučiams, jie turėjo savo mokyklas, gimnazijas (žydai turėjo net penkias) ir jos visos buvo valstybės išlaikomos! Taip pat turėjo savo laikraščius, teatrą, šalpos organizacijas, ligoninę.

<...>

Atmenu ir pirmąją dainų šventę Kaune*. Ji vyko Petro Vileišio aikštėj, kuri buvo pilna žmonių. Tėvelis buvo šventės rengimo komiteto pirmininkas. Mes sėdėjom pirmoj eilėj, o priešais, ant pakopų, stovėjo choristai. Chorai buvo suvažiavę iš visų Lietuvos miestų. Buvo sakomos kalbos ir suvaidinta misterija.

Greitai ir konkė baigė savo keliones. Tai įvyko 1929 metais. Atmenu, kaip mano Tėveliai, miesto valdžios atstovai, na, ir mudu su Kaziu važiavom su ja per Laisvės alėją paskutinį kartą. Grojo dūdų orkestras ir Mamai įteikė puokštę raudonų rožių. Po to vyko iškilmės rotušėj, o mes buvom pasiųsti namo. Konkę pakeitė gražūs raudonos spalvos autobusai su Kauno herbu.

Vandentiekio atidarymas įvyko 1931 metais. Mes plaukėm laivu į Kleboniškį, kur buvo iškilmingai atidarytas baseinas. Ir dabar, rodos, matau tą didžiulį mėlyną baseiną. Mamutė perkirpo kaspiną ir kažkas atsuko vandens kraną. Dabar turėjom iš tikrųjų gerą vandenį – prileidus pilną vonią, jis būdavo melsvos spalvos, kaip tam didžiuliam baseine.

Keitėsi ir gatvių vaizdas. Kai kur jos buvo išraustos, nes buvo tiesiami kanalizacijos vamzdžiai, klojami šaligatviai, sodinami medeliai. Laisvės alėjoj, kur anksčiau driekėsi konkės bėgiai, dabar buvo išgrįstas takas pėstiesiems. Tai buvo pagrindinė miesto gatvė, kuri tęsėsi nuo Vytauto parko iki senamiesčio. Buvo įdomu ja vaikščioti, žiūrinėti krautuvių vitrinas; ten buvo kinai, valstybinis teatras su miesto sodu, Konrado, Perkausko kavinės. Konrado kavinės lange stovėjo šokoladinis negras, viduj matėsi staliukai, kur prie kavos puoduko mėgo rinktis Kauno šviesuomenė, teatro žmonės, žurnalistai. Kartais mane ir Kazį Mamutė ten nusivesdavo ledų valgyti ar, jei būdavo šaltas oras, užsukdavom ten išgerti karšto šokolado ir suvalgyti gabaliuką torto. Vienąsyk buvau pritrynusi koją ir galėjau tik su šliurėmis vaikščioti. Kazys, atbėgęs į mano kambarį, vis ragino kaip nors apsiauti batus, nes Mamutė žada mus pas Konradą vesti! Kad ir labai koja skaudėjo, noras valgyti ledus buvo stipresnis, tad šiaip taip įsispyrusi į batus, nušlubavau pas Konradą. Vėliau ledus Konrado kavinėj pakeitė „Itališki ledai“. Jų buvo didelis pasirinkimas ir man būdavo sunku apsispręsti, kokius tą dieną valgyti: riešutinius, šokoladinius, kavos, uogų ar mano mėgiamus „Malaga“ (tai buvo romo skonio ledai su razinom). Mamutė dažniausiai pasirinkdavo citrininius. Vanilijos ledai jau nebuvo didelė naujiena, norėjosi ko nors egzotiškesnio.

Taip pat Laisvės alėjoj, ant gatvių kampo, prie kino ar teatro stoviniuodavo dešrelių pardavėjai. Jie turėjo ant kaklo pasikabinę karšto vandens indą, kuriame garavo didelės, skanios ir sultingos dešrelės. Jos kainuodavo 25 centus.

Jei Mamutė būdavo Kaune, su dideliu malonumu eidavau su ja į maisto krautuves apsipirkti. Kadangi nebuvo šaldytuvų, produktus, ypač mėsą, tekdavo pirkti kasdien. Daržovių atsargom galima buvo apsirūpinti turguj, o pieno produktų tarnaitė nupirkdavo iš ryto, kaip ir šviežios duonos. Pirmiausia užeidavom į mėsos krautuvę. Pasirinkimas buvo tarp Kazėno ir „Maisto“. Mamutė tvirtindavo, kad kai kurios dešros yra skanesnės pas Kazėną, o mėsos – „Maisto“ krautuvėj. Nuo krautuvių į gatvę sklido rūkytų dešrų kvapas, viliojantis į vidų. Viduj buvo šviesu ir balta, sienos koklinių plytelių; ten kabojo virtinės įvairių formų ir rūšių dešrų: ilgos, storos, plonos ar suriestos naminės, kokias Mamutė ir Girstaitišky gamindavo, taip pat ir kumpiai. Ant lentynėlės ir stalų, kurie nuo pirkėjų buvo stiklu atskirti, matėsi tos pačios prapjautos dešros – kepeninės, arbatinės, įvairių rūšių saliamiai, vyniotiniai, juodi vėdarai, virti ar tik rūkyti kumpiai, žalios dešros virimui ir kalnai mažų dešrelių, „sosiskom“ vadinamų. Krautuvės gale buvo sukrauta žalia mėsa, sukabinti įvairūs paukščiai. Koklinės grindys būdavo medžio pjuvenom išbarstytos. Kažin ar kad iš gatvės atneštą sniegą ir vandenį sugertų, ar kad nepaslystum?

Apsirūpinusios mėsa, kartais užsukdavom į „Pienocentrą“. Pakeliui buvo ir saldainių bei šokolado krautuvės „Tilka“ ir „Kodimo“. Mamutė labiau mėgo „Tilką“. Ten ji man ir Kaziui nupirkdavo šokolado lūženų, kurios buvo netinkamos pakuoti ar eksportuoti į užsienį, todėl pigesnės, bet lygiai tokios pat skanios ir įvairių rūšių. Čia, taip pat už stiklo, buvo sudėtos krūvos įvairiausių šokoladinių saldainių, kuriuos galėjai pagal svorį pirkti. Prie sienos matėsi į pailgus stiklinius indus subertos įvairių rūšių kavos pupelės, kurias galima buvo čia pat sumalti. Krautuvė buvo pakvipus ne tik šokoladu, romu ir mėtom, bet ir geriausia mieste kava. Dar galima buvo nusipirkti dailiai į popieriukus suvyniotų įvairių rūšių saldainių, kuriuos vadinom „landrinkom“.

Kartais dar užsukdavom į Karių bendrovę. Ten irgi buvo visokių produktų: konservų, džiovintų vaisių, rūkytų žuvų, dešrų. Ten Mamutė pirkdavo Tėvelio geriamą „Haag“ kavą.

Grįždamos namo dar sustodavom pas „Markusėlį“. Čia galėjai nusipirkti ypatingai skanių bandelių ir migdolinių pyragaičių. Mūsų rankos būdavo pilnos pirkinių, gražiai į popierį įvyniotų ir surištų.

*Pirmoji Dainų šventė (tuomet vadinta Dainų diena) vyko 1924 m. rugpjūčio 23–25 d. P. Vileišio aikštėje.

[Tolimi vaizdai: signataro dukters prisiminimai / Rita A. Vileišytė-Bagdonienė. – Vilnius, 2008. – P. 38–41.]

Tado Ivanausko (1882–1970) – gamtininko, biologijos daktaro, profesoriaus, akademiko įspūdžiai, grįžus į Lietuvą iš Rusijos 1918 metais.

1919 metų įvykiai ir santykiai su Lenkija. Nuotaikos Lietuvoje. Bermontininkai

<...>

Tad karui pasibaigus bendras Lietuvos vaizdas buvo griuvėsiai. Nukentėjo ir miestai – Kaunas ir Vilnius. Bet Vilnius – ne tokiu mastu kaip per Antrąjį pasaulinį karą. O Kaunas darė liūdną įspūdį. Mat Kaunas buvo tvirtovė, jis turėjo skirtingą nuo kitų miestų statusą, nes buvo karo komendanto žinioje. Be karo komendanto leidimo nieko nebuvo galima statyti, ypač aukštesnių namų, kurie galėjo trukdyti artilerijai. Todėl Kaune buvo daugybė smulkių namelių, kaip kokiame provincijos miestelyje. Tokio vaizdo likučių ir dabar galima aptikti Kauno senamiestyje, ypač Mickevičiaus gatvėje arba Šančiuose.

Bet, nežiūrint to, Kaunas daro savotišką įspūdį. Senamiestis, kuriame dar viešpatauja iš Hanzos laikų užsilikę pastatai, didžiulės senos bažnyčios ir kapitulos būstinė, liudijanti buvusią katalikybės galybę, o aplink jas – menkos, dažnai ant šono pakrypusios lūšnos su nešvariais kiemais, mažais darželiais ir kitais praeities reliktais. O čia pat dar nepažabotas Nemunas ir vikri, įnoringa Neris. Kauniečių gerbiama mūsų praeities liudininkė Vytauto bažnyčia ir per Nemuną permestas Aleksoto tiltas. Kukliai jis tuomet atrodė, keliolika pontonų laikė jį vandens paviršiuje, o garlaiviui ar sieliams prireikus duoti kelią tiltas būdavo išardomas ir vėl surišamas.

Dešinysis Nemuno krantas senamiestyje, be katalikų dvasiškių, buvo ir žydų centras. Kadangi ko ne visi žydai vertėsi prekyba ir gerai šį reikalą suprato, jie nuo senovės išsirinko vietą ties Nemuno tiltu. Čia tarytum pro vartus visi Sūduvos gyventojai patenka į Kauną, tad ir prekybai čia tinkamiausia vieta.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Kauno miestas dar labiau susmuko, labiau paseno, bet man jis nenustojo savo romantikos. Žiūrint iš dešinio Nemuno kranto, t. y. iš senamiesčio, Aleksotas sudaro žavėtiną vaizdą savo mediniais nameliais, savo sodais ir savo medžių gausumu. O labiausiai vaizduotę jaudina status Nemuno krantas, išraižytas gilių daubų, kuriomis pavasarį vingiuoti upeliai čiurlena į Nemuną. Šlaitai netrukus pasidabina žibuoklių ir plukių gėlelėmis, žydinčiomis ievomis ir blindėmis, kurių tankumyne trumpomis pavasario naktimis suokia lakštingalos ir mėlyngurklės. Jaukūs buvo tuo laiku nedideli sodeliai Pakalnės gatvėje (vėliau Putvinskio, o dar vėliau – Salomėjos Nėries), panašūs sodeliai Mickevičiaus gatvėje su dviem beržais ties Adomo Mickevičiaus namais. Apskritai anais laikais Kaunasbuvo mažai nutolęs nuo gamtos, ir todėl buvo man malonus. Dėl daugybės sodų ir medžių gausi buvo Kauno gyvūnija – nuolat galima buvo girdėti paukščių čiulbėjimą, devynbalsės linksmą giesmelę, volungės švilpavimą, o nuošalesnėse gatvėse be baimės bėginėjo kuoduotieji vieversiai, nes mieste buvo daug arklių, todėl jie ir rasdavo sau pakankamai grūdų. Žinoma, miesto švara buvo nekokia, bet ši „sistema“ kaip tik patiko varnoms, kuosoms, tad jų Kaune ir buvo aibės.

<...>

Kauno miesto tvarka toli gražu nebuvo moderni. Ne visos gatvės buvo grįstos. Kai kurios, pavyzdžiui, Pakalnės gatvė, negrįstos, jose buvo ganėtinai purvo ir klampynių. Laisvės alėja, rusų laikais vadinta „Nikolajevskij prospekt“, ir šiaip svarbesnės gatvės buvo išgrįstos lauko akmenimis. Kadangi kanalizacijos nebuvo, nutekamiems vandenims buvo iškasti grioveliai ir jais, kartu su šiukšlėmis, vanduo tekėjo į Nemuną arba Girstupį. Bet Nemuno vanduo buvo švaresnis negu dabar, nes Kaune buvo tik keletas didesnių įmonių. Vandentiekio tuomet Kaune nebuvo, o naudotasi tiesiog Nemuno, Neries ir šulinių vandeniu. Tai buvo didelis vargas. Vandenį išvežiodavo įgudę vežikai statinėmis ant ratų, traukiamomis arklių. Jiems reikėdavo seklioje pakrantėje įvažiuoti į Nemuną ir kibirais prisemti statinę. Kai kuriuose kiemuose (ir mūsų kieme, Seimo gt. Nr. 2) buvo šuliniai ir dažniausiai iš ryto susirinkdavo moterėlės su naščiais ir kibirais vandens semti.

Tarp miesto įrengimų tenka paminėti susisiekimo priemones. Visų pirmiausia tai vežikai (iš carinių laikų vadinami „izvozčikais“) su senu, apdriskusiu vežimu ir taip pat senu, liesu arkliu. Be to, buvo arklinis tramvajus („konkė“), kurio bėgių kelias prasideda Rotušės aikštėje, toliau eina Laisvės alėja iki geležinkelio stoties. Tai buvo senovinis griozdiškas vagonas, kurį traukia pora arklių, į kurį kiekvienu momentu galima įšokti ir iššokti. Bet Kauno pasididžiavimas buvo siaurabėgis geležinkeliukas su mažyčiu garvežiu ir trimis mažyčiais vagonais. Šio geležinkeliuko pradžia prie garlaivių prieplaukos, o galas Šančiuose. Važiuodavo traukinukas gana greitai, bet pavasarį, patvinus Nemunui, vanduo neretai apsemdavo šį kelią, ir traukinukai privažiuoti prie garlaivių prieplaukos negalėdavo.

<...>

Buvo ir senovinė susisiekimo priemonė „karietkos“, t. y. dengti senos mados vežimai, apskurę, apdraskyti ir nešvarūs. Juos laikė Kauno ir Marijampolės žydai. Prisirinkus norinčių važiuoti, vežimai buvo prikemšami keleivių tiek, kad ir pasijudinti sunku. Vieną kartą tokioje „karietoje“ teko man vežti iš Marijampolės gyvą stirniuką; aš laikiau jį ant rankų, bet teko ginčytis su „karietos“ savininku, kuris baiminosi, kad mano žvėriukas gali būti pavojingas kitiems keleiviams, o toks atsitikimas, girdi, jau buvęs, kai kažkoks keleivis irgi vežėsi lygiai tokį pat žvėriuką, bet su ilga uodega.

[Aš apsisprendžiu / Tadas Ivanauskas. – Vilnius, 1994. – P. 195–198.]

Leono Mitkievičiaus (Leon Mitkiewicz, 1896–1972) prieškarinės Lenkijos karo atašė Lietuvoje 1938 m. atsiminimai.

Pirmieji įspūdžiai Kaune, Lietuvos sostinėje

Apie septintą valandą vakaro, jau visai sutemus, privažiavome tiltą per Nemuną prie pat Kauno. Iš tolo švietė tūkstančiai žiburių. Miestas atrodė didelis, plačiai išsidėstęs, nes šviesos pašvaistė sklido labai toli. Tiltas buvo apšviestas žibintų, ir nuo jų šviesų Nemunas, dieną paprastai melsvas, atrodė juodas. Prie pat tilto stovėjo sargybos būdelė, o priešais ją – stotu ir uniforma imponuojantis lietuvių policininkas. Didžiulis raudonas kiveris su dideliu auksiniu Vyčiu ant galvos, tamsiai mėlyna apranga, apsiaustas, raudoni antpečiai, sniego baltumo pirštinės, diržas ir revolveris. Šis drimba buvo milžiniško, daugiau kaip dviejų metrų ūgio ir labai geraširdiško veido. Kai prie jo stabtelėjome, lenkiškai paklausiau, kaip nuvažiuoti į „Metropolio“ viešbutį, nes tik tokį žinojau mūsų pasiuntinybės adresą. Milžinas policininkas susilenkė dvilinkas, kad galėtų man atsakyti; labai mandagiai atidavė pagarbą, itin maloniai nusišypsojo žiūrėdamas į mane, bet neatsakė nė vienu žodžiu, tik kažką murkė lietuviškai. Turbūt nesupranta lenkiškai, pamaniau. Pakartoju klausimą rusiškai. Jokios reakcijos. Mėginu vokiškai. Tas pat. Nežinau kodėl ir kam klausiu jo dar prancūziškai.

Ir vėl nieko. Milžinas policininkas (tokius kaip jis lietuvius ėmė į caro leibgvardiją senajame Peterburge) sako mums kažką lietuviškai, ko mes savo ruožtu nesuprantame. Situacija iš tiesų darosi nemaloni, nes visiškai temsta. Įsiterpia mano vairuotojas Janas Gorskis (2-ojo kavalerijos pulko atsarginis būrininkas) ir geru baltarusių dialektu stengiasi paklausti to paties: „Kaip nuvažiuoti į „Metropolio“ viešbutį?“ Policininkas nepajudinamas kaip siena, į visus klausimus atsakinėja, bet tik lietuviškai. Visa tai trunka gerą valandėlę. Aplink automobilį pradeda rinktis žmonės: jie klausosi mūsų pokalbio su policininku, žiūri ir girdi, apie ką kalbama, bet niekas neatsiliepia, visi tyli.

Nusprendžiau nutraukti šią sceną ir važiuoti į miestą; juk turime ten ką nors rasti, su kuo galėsime susikalbėti. Juk Kaune turi būti 50 tūkst. lenkų, na yra ir žydų, kurie tikriausiai kalba jei ne lenkiškai, tai rusiškai arba vokiškai. Riedame tiltu Kauno link, jau iš arti švyti gatvių ir namų šviesos. Nemuno tiltas, kuriuo važiuojame, yra šiuolaikiškas, platus, jeigu neklystu, naujos Lietuvos valstybės gražiai pastatytas. Toliau klausinėti kelio į „Metropolio“ viešbutį pavedžiau vairuotojui Gorskiui. Įvažiuojame į Kauną siauromis gatvelėmis, kylame į kalną. Dega elektriniai žibintai, labai šviesu, šaligatviuose daugybė praeivių. Gausios parduotuvės su gerai apšviestomis ir pilnomis prekių vitrinomis. Namai neaukšti, daugiausia dviejų aukštų. Sustojame kažkokioje didesnėje aikštėje. Gorskis išlipa ieškoti „liežuvio“. 

<...>

Lietuvos karo muziejus Kaune

Birželio pradžioje paprašiau pulkininką Dulksnį, kad padėtų man aplankyti Karo muziejų. Pulkininkas Dulksnys kurį laiką delsė atsakyti, bet po kelių dienų pranešė, kad muziejaus direktorius generolas daktaras Nagevičius manęs laukia bet kurią dieną ir mielai pats mane lydės. Susitarėme susitikti birželio 14 dieną 10 valandą ryto.

Apie Karo muziejų Kaune jau žinojau, kad jis yra svarbiausias antilenkiškos propagandos ir tendencingai kauptų lenkų ir lietuvių praeities eksponatų centras, kuriame aiškiai siekiama parodyti Lenkijos priešiškumą Lietuvai. 

<...>

Lietuvos karo muziejaus pastatas vienas puikiausių Kaune. Jį sudaro trys dalys, sujungtos į vieną gražią architektoninę kompoziciją. Vidurinėje dalyje kaip tik yra muziejus. Kairysis, primenantis mauzoliejų sparnas turi bokštą su laikrodžiu; iš bokšto kas valandą skamba lietuviškų patriotinių dainų melodijos, laikrodis muša valandas, pusvalandžius, ketvirčius, kurių dūžiai girdėti kone visame Kaune. Priešais muziejaus rūmus, erdviame skvere, stovi Lietuvos nepriklausomybės paminklas ir „Laisvės varpas“, Amerikos lietuvių dovana. Laisvės paminklas – tai aukšta keturkampė stela su simboline bronzine sparnuotos Nikės statula viršuje. Netoli varpų bokšto yra Nežinomojo kareivio kapas, sudėtas iš paprastų pilkų lauko akmenų, surinktų Lietuvos laukuose. Aplink Nežinomojo kareivio kapą daugybė kryžių ir koplytėlių su katalikų Bažnyčios šventųjų figūrėlėmis; tokios koplytėlės labai būdingos Lietuvos kraštovaizdžiui. Aukštame laikrodžio bokšte nuolatos budi sargybinis Lietuvos kariuomenės veteranų uniforma. Viršuje išdidžiai plevėsuoja naujosios Lietuvos vėliava – geltona, žalia, raudona.

<...>

Pirmieji mėnesiai Kaune

<...>

Per tuos kelis mėnesius, kol buvau Lietuvoje, sugebėjau šiek tiek pažinti Kauną ir kai kurias Lietuvos vietoves.

Kaunas – labai įdomus miestas. Išorinis jo vaizdas aiškiai rodo kryptį, kuria nuo pat savarankiškumo atgavimo eina naujoji Lietuva. Lietuviai ryžtingai siekia paversti savo šalį klestinčios ekonomikos kraštu, kurio pagrindas – žemės ūkis, gyvulininkystė ir perdirbamoji pramonė. Dažnai rašoma ir kalbama, kad Lietuva ūkiniu požiūriu norėtų prilygti ir aplenkti Daniją. Siekiant tokių tikslų Lietuvos miestai ir kaimai pamažu keičia savo senąją išvaizdą, vis labiau pasitempdami iki tokių šalių kaip Danija lygio.

„Laikinoji“ Lietuvos sostinė Kaunas turi būti modelis ir pavyzdys kitiems didesniems Lietuvos miestams: Šiauliams, Panevėžiui, Ukmergei, Telšiams ir net Klaipėdai. 1917 ir netgi 1915 metais Kaunas buvo Rusijos „Vakarų krašto“ gubernijos 22 miestas, kuriame buvo pastatyta rusų tvirtovė su didele įgula. Miesto plėtimąsi ribojo jį juosiantys fortai, be to, statybą varžė Rusijos įstatymai, draudžiantys statyti aukštesnius negu dviejų aukštų namus. Kaune tuo metu buvo daugiausia valdiški pastatai ir kareivinės, netvarkingi priemiesčiai ir vos keliolika geresnių namų. Per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų miestas labai pasikeitė. Iškilo nauji, solidūs, puošnūs statiniai, kelių aukštų modernūs valstybiniai ir privatūs pastatai, pavyzdžiui, Karo muziejus, Tautos muziejus, Užsienio reikalų ministerija ir pan. Pastatyta nemažai keliaaukščių privačių namų miesto centre, Laisvės alėjoje, senuose ir visai naujuose priemiesčiuose. Kai kurios didesnės miesto gatvės tapo panašios į Europos miestų gatves. Drauge su valstybės statybomis plėtojosi ir privačių namų statyba, žinoma, remiama valstybės. Kaune dabar yra jau keliasdešimt amerikietiško tipo apartament house, kurie skirti privačių firmų ir įmonių biurams; be to, miesto pakraščiuose keliuose priemiesčiuose labai sparčiai statomi privatūs namai su gana dideliais daržais.

Kaunas plėtojasi ir auga tiesiog akyse. Gali atrodyti, kad lietuviai nebeteko vilties atgauti Vilnių kaip sostinę, nors, antra vertus, tarp gyventojų tokia viltis nuolat palaikoma. Man atrodo, kad, be istorinių argumentų, svarbiausia priežastis, dėl ko lietuviai 1918–1920 metais siekė Vilniaus, buvo ta, kad jie neturėjo tinkamo miesto sostinei, nes Kaunas tuomet buvo bjaurus provincijos miestelis. Pagaliau visa Lietuva, netgi visa buvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kultūros požiūriu apskritai rėmėsi Vilniumi.

Plačiai išsidėsčiusiame ir vis augančiame Kaune buvo aktualios susisiekimo problemos. Pradėjo važinėti dideli 40–50-ties vietų miesto autobusai, dažnai kursuojantys keliolika linijų, jungiančių priemiesčius, geležinkelio stotį su miesto centru.

Kaune važinėja daug taksi. Arklių traukiamų puskariečių kaip Vilniuje ar kituose Lenkijos šiaurrytinės dalies miestuose Kaune visai nematyti. Arklių traukiamas transportas yra tiesiog išimtis. Vežimai iš kaimų gali važiuoti tik iki priemiesčiuose esančių turgaus aikščių.

Kauno viešbučius jau minėjau. Čia yra du dideli viešbučiai:

„Metropolis“ ir „Versalis“; abu yra Lenkijos sostinės ir kitų didelių Europos miestų viešbučių lygio. Be šių dviejų viešbučių, yra ir paprastesnių, daugiausia Laisvės alėjoje ir gatvėse, einančiose į geležinkelio stotį.

Viešbučių, restoranų, ypač naktinių Kauno smuklių kainos didelės, daug didesnės negu Varšuvoje. Tokie restoranai kaip „Metropolis“ ar „Versalis“ visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduotuvių darbuotojų. Šios kategorijos vartotojams pieno ir kiaušinių bendrovė „Pienocentras“ yra įrengusi visame Kaune daugybę amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kuriose už visai nedidelę kainą galima gauti sotaus valgio. Be to, visose Kauno prekybinėse gatvėse dažnai pasitaiko mažesnių valgyklų ir skelbimų apie parduodamus „pietus į namus“.

[Kauno atsiminimai / Leon Mitkiewicz. – Vilnius, 2002. – P. 54–74, 79–87.]

Ištraukos iš Algirdo Margerio (tikroji pavardė Konstantinas Šeštokas (1889 02 18–1977 12 24) – gydytojo, rašytojo, JAV lietuvių visuomenės veikėjo knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931)“.

Kaunas

1.
Tarp kalnų giliam slėnyj medžiuose ir dulkėse paskendęs yra Kauno miestas.
Ar žiūri į jį klonyj būdamas iš apačios, ar į kalną įkopęs iš viršaus, vis tiek jis atrodo vainikuotas. Vainiką nupynė jam kalnai, medžiais tirštai apaugę. 
Toks jau žavus Kauno vaizdas. Ir jis virsta dar žavesniu, kai pastebi Nemuną ir Nerį. Tai dvi didžiulės upės, kurių santakoje, tartum motinos rankose kūdikis, įsikūręs Kaunas.
Tik Kaunas dabar jau nebe kūdikis. Jis savo lopšyje, tame gražiame slėnyje jau seniai nebeišsitenka. Nelyginant erelis ilgais bei plačiais savo sparnais, Kauno miestas nusidriekęs toli į kalnus.
Ir Kaunan patekęs, kažkodėl jautiesi lyg tikrai kokiame didmiestyj būtum. Tai keista, bet taip yra. Ne tiktai įvairūs žmonių tipai, skuba, intrigos, skandalai, sensacijos, viešbučiai, restoranai, karčiamos, bažnyčios, dramos teatras, opera, kino teatrai, muziejai, didelės mokyklos su universitetu, valdžios namai, viešosios aikštelės, parkai, plačios kai kurios gatvės, daug policininkų, bet ir patsai oras, tarytum, sakyte sako, kad čia didelio miesto gyvenimas yra visai aktualiai gyvenamas. Tikrai taip!
O vis dėlto net ir su priemiesčiais vargu daugiau per 150.000 (šimtą penkiasdešimt tūkstančių) žmonių Kaune tepriskaitysi. Taigi, Kaunas, palygintas šituo žvilgsniu su užsienio didmiesčiais, vis dar tebėra tik provincijos miestelis. Bet, kaip jau yra pasakyta, savo spalvingu gyvenimu, tai Kaunasprilygsta bet kuriam centraliniam didmiesčiui. Tatai, rodos, pasakys kiekvienas, kuris yra užsienio didmiesčiuose ir Kaune gyvenęs ir jų visų gyvenimą bešališkai studijavęs.

<...>

2.
Kaunas statosi, tartum, žaibo greitumu. Nežinia, ką jis pasieks tokiu greitu tempu beaugdamas, bedidėdamas, žinoma, ir besipuošdamas.
Tik statybai ypatingai stinga originalaus, individualistinio bei įvairaus frontažo. Vietoj gražių, įvairių patvarių plytų ar koklių, vis tinkas, vis tas pats baisiai monotoniškas, estetinę nuotaiką slegiąs nukrėtimas.
– Jeigu dar ilgiau pabūsiu Kaune, tai ir akis apkrės! – Sakau savo palydovei eidamas pro didelius namus, kurių frontą kažkokiomis ten kalkėmis krečia.
Argi visai negalima Lietuvoje pagaminti patvarių ir gražių plytų bei koklių, kur tiktų namų fasadui?
Nuostabu, kad ar jau pastatyti Kaune nauji namai ar dar tebestatomi, tai kažkodėl jie atrodo labai dideli, aukšti, grandioziški ir daugiau ar mažiau miestą puošia.
Tik kai įsižiūri į valstybinės statybos namus, tai noroms ne noroms gauni kažkokio lyg ir komedijiško įspūdžio. Pavyzdžiui, Vytauto universiteto didieji rūmai yra tokio fabrikiško stiliaus, kad iš tikrųjų turi labai išplėsti savo vaizduotę, kad įsivaizduotum, jog tai gali būti universiteto rūmai! Sako, jog šitas milžiniškas pastatas numatytas valstybės spaustuvei, tik vėliau, girdi, dasiprotėjus, kad net ir tuzinui spaustuvių vietos jame per daug, paskirtas jis universitetui... Prof. P. Leonas sako, kad šitas namas tinkąs universitetui, kaip balnas karvei. Net ir teisingumo ministerijos rūmai pastatyti ne visai tam tikslui, kuriam buvo numatyti. Įterpta, mat, ir seimo salė. Nors gana stilingas ir gražus namas, vis dėlto nei savo fasadu, nei patalpa seimo rūmams netinka.

<...>

3.
Kaune yra gražių aikštelių, sodų ir aukštas Vytauto parkas. Sakau „aukštas“, nes jis randasi gan aukštokame Vytauto kalne.
Vytauto parke jau ir civilizacijos žymių pusėtinai yra. Tik įkopimui į jį takai, kai kur neva ir laiptai yra visai primityvūs. Kai sausa, nieko tokio, lipi sau aukštyn ar žemyn, ir tiek. Tačiau kai šlapia, tai ne tik įsiręžti, slidinėti, į medžių šakas dažnai įsikibti, rankomis ir kojomis visaip gestikuliuoti, o veidu grimasuoti, bet ir išsipurvinti bei išsi-molinti ligi kelių tenka! Kartą mane Vytauto parke lietus pagavo; praktiškai žinau, ką reiškia išeiti iš jo šlapumoj. O, rodos, toks lengvas darbas ir menki kaštai šlaitinius parko takus rupiu žvyrium nupilti, gi reikiamosiose vietose laiptus padaryti!
Ne visos ir aikštelės kaip reikiant prižiūrimos, vasarą gėlėmis išpuošiamos.
Reikia ir naujų aikštelių su tinkamais paminklais ar fontanais. Ir pakol dar vietos tokioms aikštelėms yra, reikėtų nors, pasinaudoti proga, vadinasi, naujas aikšteles įkurti. Juk kas gi gali miestui tiek daug duoti meno ir sveikatos žvilgsniu, kaip gėlingos aikštelės?

<...>

4.
Kaune yra plačių, šalimis medžiais nusodintų, gražių gatvių. Tik baisiai gadina jų foną netašytų, paprastų akmenų grindinys. Jis nelygus važinėti, negražus pažiūrėti, ir, kas blogiausia, tikras liuonas dulkėms. Užtat vėjuotomis dienomis Kaune, ypač kai pravažiuoja autobusas arba lengvasis automobilis, tai ir užsimerk ir užsičiaupk, nes kitaip – nuo dulkių arba apjaksi arba nutrokši.
Kai kurios žymesnės, trafikai svarbesnės gatvės jau išmeksfaltuotos, kai kurios meksfaltuojamos, o kai kurios dar tik numatytos meksfaltuoti arba amizituoti. Bet šitas darbas, šiaip ar taip, eina per lėtu tempu. Žinoma, išsiteisinti bandoma tuo ligi gyvam kaului įprastu leitmotyvu, – tai visų bėdų alfa ir omega – pinigų stoka! Jeigu jau iš tikrųjų toks baisus pinigų badas siaučia Kauno miesto savivaldybės kasoje, kaip apie jį dažnai šnekama, tai reikėtų bandyti kad ir pigiausiais būdais dulkėtas gatves sutvarkyti. O tai yra, pavasarį sulaistyti dulkėtas gatves tam tikru aliejum arba ir smala, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje kad daroma...

<...>

8.
Muziejų tai net tris Kaunas turi. Jų visų namai prasti, patalpos ankštos, netikslingos, bet turinys (eksponatai) labai įdomus ir kupinas neįkainojamų visai Lietuvai brangenybių. Dabar, betgi, jau statomi erdvūs ir puošnūs muziejui rūmai, kurie, be abejo, tinkamai balansuosis su vertingais mokslo, istorijos ir tautos dalykais, ir su grynojo meno kūriniais.
Vadinamas Kauno miesto muziejus daugiausia pripildytas archeologijos daiktų. Čia labai įdomu istorikui, numizmatikui, mineralogui, paleontologui, menininkui ir kiekvienam, kuris mėgsta studijuoti senovės liekanas.
Karo muziejus gi, tartum, kimšte prikimštas ne tiktai įdomių karo pabūklų, istorinių dalykų, bet ir grynojo meno kūrinių.
Bet įdomiausias ir daug tiksliau sutvarkytas už pirmuosius muziejus yra M. K. Čiurlionies muziejus (galerija).
Tik čia neturiu galvoj šito muziejaus nevykusį pastatą, kuris labai panašus į sandėlį arba į kaimo mergaitės didelę skrynią kraičiui krauti, o ne meno kūriniams eksponuoti.
Bet tiek to.
Visa širdimi džiaugiasi žmogus, kad lietuvių tauta turi tokius didelius savitus meno turtus, kokie yra Čiurlionies galerijoje.
Labiausiai sužavėjo mane Čiurlionies kūriniai. Todėl čia apie jį ir jo kūrinius keletą žodžių tarsiu.
Juo giliau įsistebi į Čiurlionies kūrinius, juo labiau įsitikini, kad jų autorius, kaip ir Platonas, neigė medžiagą, o dievino tuščią, vadinasi, nedaiktingą erdvę; dievino, žinoma, kartu ir mintį bei idėją.

<...>
9.
Kaunas turi ir keletą pliažų. Bet tikrai gražus, patogus ir labai įdomus yra vadinamasis Panemunės pliažas. Tai ilgas, platus, išsitiesęs tarp puikios Nemuno pakrantės ir žavaus aromatingo pušyno. Ir jis taip sutvarkytas, kad viduryj yra bendras, ir čia visi turi būti su kostiumais, dešinėj pusėj tik moterims, o kairėj tik vyrams. Čia, žinoma, kostiumas nėra privalomas. Todėl, išsivadavę iš drabužių nelaisvės žmonės, kaitina bei gaivina savo kūną saulutės spinduliuose.
Štai jauna, dailaus veido ir kūno motina su dviem mažais, linksmais vaikučiais. Visi trys pliki plikutėliai. Žaidžia jie minkštame, kaip patalas, smėlyje ir skaisčia savo oda bučiuojasi su saulės spinduliais. Maži vaikučiai, pastebėjau, žaidžia ir su elegantiškomis motinos krūtimis, pildami mažomis savo rankutėmis ant jų smėlį. Maloni motina šyptelia ir ant vaikučių smėlį pilsto.
Netoliese guli panelė ar jauna ponia. Kas gali tikrai žinoti? Ji tokia jauna ir graži. Ji guli kniūpsčia, intymiai susiglaudusi su smėliu. Praeina vienas kitas vyriškis ir, sužavėtas gražiomis jos strėnomis, sako: „Koks žavus kūnas panelės!“.
Taip. Man Kauno pliažuose atrodė viskas gražu, jauku ir padoru...

[Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje: (1931) / Šeštokas-Margeris. – Kaunas, 1931. – P. 78–80, 82–99, 102–103.]

Džiuzepės Salvatorio (Giuseppe Salvatori), italų literato, nepaprastojo ir įgaliotojo Lietuvos kultūros atstovo 1923 m., 1928 m., 1931 m. kelionių po Lietuvą įspūdžiai.

<...>

Šios įspūdžių knygos pasakojimas prasideda nuo Virbalio pasienio punkto – pirmosios Lietuvos stoties atvažiavus iš Vokietijos. <...> Vėliau keleivis ilgiau sustoja Lietuvos laikinojoje sostinėje, kuriai dedikuojami skyreliai „Kaunas ar Kowno“, „Pasivaikščiojimas po miestą“, „Kaunas – didžiųjų statybų vieta“, „Gardūs pietūs“. Dž. Salvatoris ne vien aprašinėja miestą, žymesnius paminklus, lankomiausius restoranus ar kasdienos gyvenimo vaizdelius. Jis gilinasi ir į statistiką, pateikia finansinių prognozių, informacijos apie šalies gamtinius resursus, pramoninės veiklos iniciatyvas, prekybą su užsieniu.

<...>

Keletas skyrelių yra literatūrine tematika: „Menininkų kavinė“, „Tradicinis rašytojas“, „Tarp Kauno studentų“, „Lietuvių teatras“. Juose vaizdingai parodomas ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatų tranche de vie¹ minimos visos lietuvių literatūros įžymybės, pradedant pačiais pirmaisiais rašytojais.

<...>

Kaunas ar Kowno?

<...>

Kai prieš aštuonerius metus vieną karštą liepos rytą išlipau Kaune pirmąsyk, suspaudė širdį. Pamaniau, negi šis didelis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali būti Europos valstybės sostinė?

Vėliau, po nuoširdžių ir malonių susitikimų, nejučia pamiršau duobėtą gatvių grindinį, kuriuo menkas vežimaitis, nors ir didžiuliais ratais, aptrauktais stora guma, kratė mane lyg išklerusią marionetę. Pamažu pripratau prie žydų parduotuvių, įrengtų nepritaikytose kamaraitėse, ir prie dar nepatrauklesnių jų savininkų, barzdotų, nešvarių ir prastai apsirengusių. Nebekreipiau dėmesio į dulkes, purvą, muses ir net į tą nenusakomą nuolatinį kvapą dezinfekuojamųjų medžiagų, kuriomis miesto valdžia bandė, matyt, greičiau sumažinti negu įveikti irimą įvairiausių atliekų, besifermentuojančių po žeme. Tuo metu Kaunas dar neturėjo kanalizacijos.

<...>

Kai iš Kauno stoties, pravažiavę pro ūksmingas kapines, kuriose vasarą, atrodo, susirenka visos šio pasaulio lakštingalos, pasiekiame didžiąją „eksmaskoliškosios“ bažnyčios aikštę, dabar asfaltuotą, akis ima pratintis prie kitokios harmonijos: naujų grakščių vilų, baltuojančių Vytauto parko atšlaitėse.
Ant šios žalios kalvos, kur ošia šimtamečių ąžuolų giraitė, aikštelėje, stovi labai aukšti radijo stoties antenų bokštai. Sakysite, kad jie nereikalingi ir techniškai nebūtini – bet naktį, kai Kaunas, prigludęs plačiame Nemuno slėnyje, mirga daugybe šviesų, šios dvi antenos, iškėlusios ant savo galingų piramidžių signalinius žibintus, uždega danguje naujų žvaigždynų, kurie padeda orientuotis Liufthanzos lėktuvams.

Man rodos, kad dar ir kitais sumetimais taip aukštai į dangų nukreiptos geometriškos šių antenų metalo pynės. Valstybinių švenčių proga ten užsikabaroja drąsūs elektrikai ir papuošia jas stiprių spalvotų lempų girliandomis. Tada tarp žvaigždžių suspindi Tėvynės simboliai – ir nenugalimojo Vytauto Didžiojo herbas, ir ginkluoto raitelio, niekad nepaliaujančio šuoliuoti, figūra. O ir ištikimybės žodžiai pasiekia tolimus kaimus, net brolius už sienos, dar laukiančius išlaisvinimo, reikšdami sveikinimą atgimusios Tėvynės, kuri jų nepamiršo.

Neatrodo naivi šių lietuvių viltis, kad ten esantys broliai gaus akivaizdų jų minčių įrodymą. Oro linija nuo Kauno iki Vilniaus – kokie septyniasdešimt kilometrų, ir giedromis naktimis nuo Gedimino kalno galima pamatyti šviesas, spindinčias ant Vytauto kalno radijo antenų *.

Vaikščiojant po miestą

Pasakodamas šiluos įspūdžius, išeities tašku laikau tą vargingą nei miestą, nei kaimą, koks Kaunas buvo prieš aštuonerius metus.

Net velniškai augant tempui, o tai būdinga šiandieniam progresui, aštuoneri metai jaunai nacijai nėra per daug.

Tačiau matyti, kad lietuviai įnirtingai ėmėsi kaip galima greičiau atsigriebti. Jei ši tikrai atkakli tauta ryžosi sutvarkyti tokį miestą kaip Kaunas, kad iš jo daugiau nesišaipytų tie, kuriems čia tenka sustoti vykstant iš Berlyno ar kokios kitos didelės Europos sostinės, galite būti tikri, jog jai tai pavyks greitai ir gerai.

Taigi pažiūrėkirme, kas sugebėta nuveikti per šį trumpą laikotarpį.

Kauno gatvės, tarp jų ir pagrindinės, anksčiau buvo nesaugios praeiviams, ypač jų drabužiams. Be nevykusio grindinio, jos turėjo tik iš bėdos tinkamus siaurus šaligatvius – šiek tiek sujungtas lentas, sudėtas ant molio ar smėlio. Kai lydavo – o čia lyja dažnai net ir vidurvasarį,– šios lentos, siūbuodamos nuo praeivių svorio, dažnai tėkšteldavo nepageidaujamo purvo, nuo kurio buvo neįmanoma apsaugoti veido ir drabužių.

Dabar iš viso to liko tik prisiminimai. Vietoj linguojančių tiltukų ir lieptų nutiesti platūs, lygūs cementiniai šaligatviai, ketinama baigti asfaltuoti ir šalutines gatves.

Arklių traukiami ekipažai ilsisi bivakuose netrukdydami važinėti taksi, tokiems patogiems ir ištaigingiems, kad galėtum juos palaikyti privačiomis mašinomis. Nebėra ir garsiojo arklių tramvajaus, kuris nuo vieno miesto galo iki kito demonstravo gana savotišką vaizdą: didžiulis kėbulas, prikimštas žmonių, tempiamas bėgiais kuino, visiškai netinkamo atlikti savo utilitarinės funkcijos. Šiandien vietoj šio tramvajaus gerai organizuota autobusų tarnyba, kurios pakanka miestiečiams, kadangi sugebama juos išvežioti, tiesa, patogumų suteikiama mažokai. Ir čia tam tikromis valandomis pasitaiko grūsčių ir „abordažo“. Bet, ko gero, kiek mažesnio negu Romos autobusuose.

Ir dar. Kadangi Kaunas yra ir sostinė, kuri plečiasi, o visas naujamiestis auga ant kalvos (Žaliakalnis), pasirūpinta sujungti ją su centru funikulieriumi, dirbančiu be atvangos. Du visada pilni vagonėliai juda aukštyn ir žemyn nuo ryto iki vakaro, kas tris minutes paberdami stotelėse ant asfalto grupes žmonių, kuriuos stebuklingai praryja gatvės, parkai ir bulvarai.

Kaune daug medžių, ne taip, kaip daugelyje kitų Europos miestų, virtusių plikų akmenų krūvomis. Ir norėtųsi palinkėti, kad ši žaluma būtų amžina.

O dabar žvilgtelkime į Laisvės alėjos parduotuves ir namus. Tai gatvė, kuri Kauną dalija į dvi beveik lygias dalis ir į kurią įsilieja visos kitos ją kertančios gatvės.

Kur dingo visi tie iškreivoti užrašai, kurie iš viršaus į apačią lyg riestainių piramidės, įžambiai, horizontaliai ant stiklo. Įsprausto į nedažyto medžio rėmus, ant skardos lakštų, ant kartono juostų suteikdavo miestui išsklaidytos žydiškos knygos įspūdį? Prieš aštuonerius metus šie užrašai viešpatavo ant kiekvieno kampo taip, kaip netvarkinga apdriskusi minia šeimininkauja miesto gatvėse riaušių ir anarchijos dienomis. Aš nustebęs klausdavau, ar kartais Kauno neužplūdo kokie sionistų kariuomenės būriai.

<...>

Pradėjus kalbą, vertėtų paaiškinti šį aiškų žydų komersantų perteklių Kaune ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose, taigi žvilgtelkime trumpai į istoriją.
Atrodo, kad žydai pasirodė Kaune jau didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, kai šis XIV amžiaus pradžioje, norėdamas įkurdinti mieste amatininkų, įsileido taip pat ir Mozės palikuonių, tuo metu žiauriai ujamų, iš Vengrijos ir Vokietijos.
Tačiau ilgainiui jiems buvo uždrausta apsigyventi mieste ir teko kurtis dabartiniame Vilijampolės priemiestyje. Dieną jie palikdavo savo būstus ir keliaudavo į Kauną prekiauti, o vakarais grįždavo į savo stovyklą sąžiningai patenkinę seną troškimą – kiek galima labiau paploninti krikščionių piniginę. Ir klestėjo, net varžėsi prabanga su vietiniais gyventojais taip, kad 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute prireikė įstatymo, kuriuo „žydams draudžiama rodytis viešose vietose prabangiais rūbais, su aukso grandinėlėmis, o jų žmonoms – puoštis auksu ir sidabru. Taip pat neleidžiama gražinti ginklus auksu ir sidabru. Drabužiai turi būti vienodi, kepurės ir skrybėlės geltonos, o jų žmonos apsigobusios geltonu audeklu tam, kad būtų galima atskirti jas nuo krikščionių“.

Kaip matyti, to laiko papročiai nebuvo itin tolerantiški.

Šiandien norint Kaune sutikti tautietį tų žydų, kurių knibžda Vilniaus ir Varšuvos getai (ilgas nublukęs surdutas, susivėlę plaukai ant riebaluotos apykaklės), reikia eiti į senamiestį ar Vilijampolės priemiestį. Čia, priešingai – pagirtinas lenktyniavimas tarp dviejų visuomenės grupių, atrodo, vėl įsižiebęs, ypač tarp moterų. Neįmanoma atskirti, ar po elegantiškais kailiniais krikštytos moters kūnas, ar nekrikštytos. Tik patyręs keliautojas sugebėtų atpažinti abiejų tipų žmones iš veido bruožų ir spalvos, jei jų neslėptų dažai, maskuojantys pigmentą, kurio motina gamta skirtingai davė šioms dviem rasėms, ir iš plaukų, kurie lietuvaičių paprastai būna šviesūs, o žydaičių – tamsūs.

Tas pat sakytina ir apie vyrus, ypač tuos, kurie per karą buvo dar vaikai, o dabar tapo jaunuoliais. Šios grupės bendrauja, ir ne tik prie kavinės stalelių, pasilinksminimų salėse ar mokyklos suole. Kariuomenėje žydai dorai atlieka savo pareigą, pasak karininkų, jie yra mandagūs ir išsilavinę. Kai kurie konsulai ir nemažai profesorių yra žydai. Daugelis mokytų žydų siunčia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, nors Konstitucija pripažįsta jų teisę turėti ir savąsias. Beveik visiškai išnyko prastas prekybininkų paprotys sveikintis su kiekvienu savo krautuvės klientu šaižiu Guten Tag, mein Herr; dabar jie sutinkami skambiu pasveikinimu „Laba diena“.

Nesu pranašas tvirtindamas, kad po keleto metų miestų žydai ir lietuviai visai suvienodės (kaimuose gyvena tik lietuviai) – taip, kaip dabar yra pas mus Italijoje.

Kaunas – didžiųjų statybų vieta

Šioje nedidelėje Šiaurės šalyje esu kaip tik tuo metu, kai iš visų pusių aidi skausmingi ekonominės krizės, apėmusios visą pasaulį, atodūsiai.

Sakau tiesą – čia šios krizės nesijaučia ar bent nesimato tų išorinių jos požymių, kuriuos kitur galima iškart pastebėti ir neįgudusia akimi.

Iš tiesų kai kurie minimų nepriteklių momentai šioje ilgoje kelionėje buvo itin ryškūs. Italijoje jie mažiau jaučiami, o perkirtus sieną, sustiprėja ir krinta į akis.

<...>

Antai Laisvės alėjoje beveik baigtas Pašto ministerijos pastatas su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais; už nedidelio, bet šlovingo Karo muziejaus kyla puslankis naujo didelio įspūdingo Vytauto muziejaus, kuris buvo pradėtas statyti vos prieš keletą mėnesių; ant Aleksoto kalvos dygsta rūstūs klasikiniai Fizikos instituto rūmai. Dar du neoklasicistiniai pastatai – Valstybės banko ir Teisingumo ministerijos – formuoja dvi plačias gatves, simetriškai nusidriekusias žalių nuokalnių fone. Neįmanoma aprėpti šių naujų karštligiškų statybų – per keletą metų senasis Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą.

<...>

Aplankėme grakščią, pretenzingą, žalumynuose skendinčią vilą, kuri turi tapti Popiežiaus nunciatūra; pagyriau jaunąjį architektą už sudėtingus Valstybės teatro įrengimus, apsaugančius jį nuo gaisrų, čia gana dažnų; o dabar žvilgsnis aukštyn aprėpė lyg ir dangoraižį – būsimus Kauno„Pieno centro“ rūmus.

<...>

Gardūs pietūs

Šie Šiaurės vaikai gražiai nuaugę, stambūs, tvirti, be to, neturi tokių būdingų virškinimo sunkumų, kokius sukelia išsekimas nuo karščių bei tam tikros sudėtingos psichofizinės estetikos problemos.

Valgis jiems – tarsi kultas, tai nėra vien tik fiziologinis poreikis, bet turbūt ir šimtmečių tradicijos tęsinys.

<...>

Maža tokių, kurie eidami pro šalį nestabtelėtų susižavėję ir nepaprašytų mandagiai lūkuriuojančių panelių paduoti gabalėlio rūkytos silkės, keleto šaldytų vėžių, marinuoto ungurio, kelių skiltelių kumpio ar jaučio liežuvio, o apetitui sužadinti – dar ir storo agurko bei grybų. Visa tai užkandai prieš įprastus pietus už du litus.

Pietūs už du litus – tai dažniausiai sriuba, kuri patiekiama dideliuose moliniuose dubenyse, gabalas mėsos su įvairiu garnyru (mėsos gabalas sveria ne mažiau kaip tris šimtus gramų) ir dulcis in fundo – virti ar konservuoti vaisiai.

Suvalgoma viskas, nepaliekama nė trupinėlio to, kas patiekta! Jei išleidžiama mūsų pinigais 20 lirų, kartu su užkandžiais, tai reiškia, kad buvo pernelyg išlaidauta gausiai „laistant“ pietus alumi ir degtine.

Tačiau, jei paragausite vyno ar likerių, turėsite trauktis iš kišenės stambių banknotų, kad užsimokėtumėte.

„Metropolyje“ nuolat dirba trys pietų salės, dieną nuo dvyliktos iki trečios valandos ir vakare nuo devintos iki antros ar trečios valandos nakties. Vakarais, aišku, šokama; taip yra „Versalyje“ ir dar dviejuose ar trijuose dideliuose restoranuose. Man atrodo, tai nėra mažai miestui, turinčiam šimtą tūkstančių gyventojų.

Tiesa, šoka paprastai jaunimas. Vidutinio ir vyresnio amžiaus svečiai tik stebi, o dažnai net ir to nedaro. Pramogai jiems užtenka vien triukšmingos linksmybių atmosferos.

Apsukrieji žydai ateina į šias vietas beveik visada kompanijomis, kai šokiai jau būna prasidėję. Apsėda vieną staliuką ir labai kukliai su puoduku kavos ar stiklu alaus linksminasi visą vakarą. Tačiau man teko regėti gražuolių juodaplaukių Saros dukterų, ilgesingai žvelgiančių į staliukus, prie kurių puotavo šviesiaplaukiai lietuvaičiai. Šie dosnesni ir išlaidesni, o moterys, kad ir kokios tautybės jos būtų, nemėgsta šykštumo, ypač kai yra akių, pasirengusių įvertinti jų dailumą ir dėl pramogos ištuštinti piniginę.

Lietuviui nesuvokiama, kaip galima išbuvus keletą valandų restorane, kur groja puiki muzika, plieskia gausybė šviesų ir visada įmanoma rasti damą, norinčią su tavimi pašokti, išeinant nepalikti paslaugaus kelnerio saujoje kokio vieno iš tų ryškių penkiasdešimties litų banknotų.

Jei jis negali sau leisti tokios prabangos, tai tupi užsidaręs namie arba paprasčiausiai eina pasivaikščioti į miškus, supančius Kauną.

Deja, valgant dar ir geriama. Sakau – deja, kadangi valgymas yra reguliuojamas fiziologinių dėsnių, kurių negalima per daug nepaisyti, o su gėrimu šie dėsniai nėra itin susiję. Žmogaus kūno užkaboriuose visada yra laisva vietelė kokiai vienai mažai klastingai degtinės taurelei, kuri išgerta vienu mauku baigia savo kelionę organizme taip velniškai kvaišinamai, kad nesuprasi, ar ji sudirgino smegenų kauburėlius, ar plūstelėjo ant ir taip jau spazmuojančių skrandžio sienelių. Kalbu apie vidinę dinamiką, gerai žinomą Pietuose mūsų siaubingiems vyno gėrėjams.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad mėgavimasis tiek valgio, tiek dar labiau gundančiais alkoholio malonumais Lietuvoje dabar smarkiai sumažėjęs. Ši rusų papročių liekana nyksta, ją išstumia aktyvesnis gyvenimas ir sumažėjęs poreikis grimzti į neįveikiamą nostalgiją.

Prisimenu, 1923-iaisiais, kai Kaunas buvo iš tikrųjų „purvina skylė“, kaip jj piktai apibūdino vienas vietinis dailininkas, nebuvo kito būdo protestuoti, tik eiti išgerti į „Metropolį“ ar

„Versalį“. Ir leisdami neįdomius, triukšmingus vakarus savo ar ne savo namuose, nemažai tų laikų inteligentų turėjo skaudų įprotį prisigerti lyg kempinės, kad net nežinodavo kitą rytą, kaip ir kur praėjo naktis.

Taip, 1923 m. Kaune dar buvo apsiaustis, ir restoranai buvo uždaromi pirmą nakties. Todėl po šios valandos policija be pasigailėjimo šluodavo iš gatvių visus nakvišas. Bet ilgesys būdavo toks stiprus, kad girtuokliai nesibaimindami rizikuodavo leisti nakti prie stalelio.

Dabar Kauno naktys ramios, netrikdomos jokių barniu ar kivirčų. Grįžusia laisve žmonės nepiktnaudžiauja. Jie patyrė, ką reiškia pavargti nuo intensyvaus dienos darbo, tad naktį palaimingai miega, kad atkurtu jėgas. . .

<...>

O keliasi miestas labai anksti. Su pirmaisiais aušros spinduliais į jį priguža girgždančių vežimų, kurie plūsta iš kaimų. Būreliai nešnekių margaspalvių moteriškių pabyra iš pirmųjų autobusų su ryšuliais, krepšiais ir krepšeliais. Jos atvyksta iš Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos su šviežiomis šios žemės gėrybėmis: pienu, sviestu, kiaušiniais, vištomis, grybais. . .

Taigi kaip tik valgio poreikis pažadina kiekvieną šio pasaulio miestą.

Menininkų kavinė

Kaune yra maža kavinukė, į kurią nuo vidurdienio iki pirmos valandos prisirenka daugybė lankytojų. Į šią kuklią užeigą užsukama tarsi pasiurbčioti arbatos ar kavos, šviesiaplaukių padavėjų jums atnešamos didelėse stiklinėse. Bet labiau čia traukia galimybė paplepėti šildantis sugrubusias rankas apglėbus karštą stiklą.

Klientai – daugiausia aktoriai, rašytojai, žurnalistai. Kadangi Kaunas – nedidelis miestas, o kavinė yra plačiausioje ir svarbiausioje gatvėje – Laisvės alėjoje, galite būti tikras, kad „Konrado“ salikėje minėtu laiku rasite puikų poetą ir dramaturgą Petrą Vaičiūną, kandų ir nepalenkiamą Herbačiauską, blondinę, švelnaus dramatinio balso aktorę Kurmytę, poetą Faustą Kiršą su įsimintina pypke dantyse ir dar labiau įsimintina sudegusio šieno spalvos barzdele.

<...>

Tarp Kauno studentų

Kiek Kaune gimnazistų ir studentų?

To klausdavau savęs kiekvieną rytą, kai, išėjęs iš viešbučio, jau knibždančiose skubančių žmonių gatvėse matydavau beveik tik jaunus žmones, nešiojančius būdingas kepuraites su snapeliu. Kai kurios iš tų kepurių nuo dėvėjimo jau aptrintos, nublukusios nuo darganų, o kitos dar naujutėlės ir blizgančios, lyg būtų tik ką iš parduotuvės. Pastarosios priklauso naujokėliams, darniomis ir linksmomis gretomis traukiantiems į savo mokslus.

Visi, tiek vaikinai, tiek merginos, vos baigę pradžios mokyklą, geidžia pasipuošti gimnazisto kepuraite.

Pas mus jos nešiojamos saikingiau; svarbiausia, kad kepures turi tik studentai, ir ar dėl itin ilgo snapelio, ar dėl ženklų, kuriais įprasta jas puošti, svorio jos dėvimos tik iškilmingomis progomis. O su šiomis savotiškomis minkštokomis šlikėmis, kurias lengva sulenkti ir įsikišti į kišenę, einama į mokyklą, kavinę, kiną ir galbūt net miegoti.

Smagu ankstyvą rytą susitikti su tokia gausybe linksmų jaunuolių. Ir čia, šiuose šaltuose ir santūriuose Šiaurės kraštuose, jaučiamas nenumaldomas jų noras išsiskirti, išdaigumas. Moksleiviai ir studentai turi savo papročių, dainų, nuotykių, o sunkias bemieges naktis prieš egzaminus leidžia mokydamiesi...

¹gyvensenos pjūvis (pranc.).
*Tai nėra iš piršto laužta autoriaus fantazija, nes Italijoje kartais tikrai taip pat galima matyti (vert. past.).

[Lietuva vakar ir šiandien / Džiuzepė Salvatoris. – Kaunas, 1992. – P. 8–9, 22–31, 36–40, 57.]

Iš Gustavo Eugenijaus Gerbelino ir jo žmonos Johanės dukros Larisos prisiminimų apie tarpukario Kauną.

Parengė ir vertė Nomeda Repšytė

„Surasti Grėtės Toft, parašiusios Balindžių, Baldamų, Gerbelinų, Gerselijų ir Vėverių istoriją, taip ir nepavyko, gal ieškojau nebesurandamo; nežinau, su kuria iš šių šeimų ir kaip ji susijusi. Prasidėjusi Sūduvoje napoleonmečiu, išdrikusi per Daniją, Vokietiją, Rusiją, tarpukariu atvykusi į Lietuvą, ši giminė vėl grįžta į Kauną iš mechanine mašinėle kažkada Kopenhagos priemiestyje Hellerupe išspausdintų rankraščių (vert. past.).“

1922 m. į Kauną – neturintį ikirevoliucinės Maskvos spindesio, Kopenhagos patogumo – atvyksta Eglinių dvaro savininko Anguso Balindžio dukters Gelinos ir Napoleono kariuomenės karininko Mo­riso Gerbelino proanūkis, verslininkas Gustavas-Eugenijus Gerbelinas su žmona Johane ir dukromis – 11-mete Elena ir 9-mete Larisa.

Nuo Rotušės aikštės Muziejaus gatvė vedė tiesiai prie upės, čia naujieji šeimos namai buvo paskutiniame baltame pastate su dideliu, sniegu uždengtu sodu priešais. Šeima jautėsi per daug pavargusi, kad susidarytų įspūdį apie savo naująjį būstą, ir vaikai iš karto buvo paguldyti miegoti.

<...>

Anksti ryte tarnaitė Juta pakūrė didelę, baltą, valgomojo lubas siekusią koklinę krosnį su gražiu ornamentuotu apvadu viršuje. Glaudžiai sukrautos malkos greitai įsidegė, šiluma pasklido po visą butą. Samovaras šniokštė ant stalo, ir arbata bei gera rupi duona su nuostabiu nesūdytu sviestu juos labai atgaivino.

<...>

Tarp vaikų draugų, su kuriais žiemą žaisdavo ir čiuožinėjo nuo kalnelių, vedančių į prieplauką, buvo Juliukas, prezidento Antano Smetonos sūnus. Matyt, jis papasakojo tėvui apie svetimšalius vaikus, atvykusius iš Danijos, nes vieną dieną Juliukas pasakė, kad jo tėvas norėtų su jais pasilabinti, tad visi kartu nuėjo į didelį namą prie Rotušės aikštės, kuriame tada gyveno Smetonų šeima. Kai vaikai įžengė į labai didelį ir prašmatnų kambarį su dideliais langais į Rotušės aikštę, pamatė prezidentą, stovintį prie lango. Jis buvo gražus vyras su prižiūrėta barzda, nors neaukštas, bet charizmatiškas ir malonus, todėl vaikai iš karto pasijuto saugūs. Jis draugiškai pasisveikino ir paklausė jų apie Daniją, o vaikai kaip sugebėdami atsakė vokiečių kalba, kurią jis puikiai mokėjo, tikriausiai nuo studijų laikų Vokietijoje. Vaikams buvo didelis įvykis sutikti prezidentą, dar ilgai ši neeilinė asmenybė išliko jų atmintyje.

<...>

Vieną dieną ji [Larisa] papasakojo, kad jos klasė vyriausybės nutarimu buvo vežama sodinti medžių. Juos nuvežė toli į užmiestį dideliu autobusu, ir jie puikiai praleido dieną sodindami medžius. Larisa manė, kad šitas pasiūlymas skirtas tik lietuviškoms mokykloms, bet staiga vieną dieną, praėjus kelioms savaitėms, vokiečių gimnazijos vaikai, būtent Larisos klasė, sužinojo, kad rytoj jiems nereikia atsinešti vadovėlių, tik maisto, nes atėjo jų eilė sodinti medžius.

Vaikai labai laukė šios kelionės. Autobusas stovėjo priešais mokyklą ir greitai prisipildė Laimingų, vilties kupinų vaikų. Jie ilgai važiavo užmiesčiu ir sustojo lygioje vietovėje, kuri leidosi žemyn siauro keliuko link. Susirinkusiuosius trumpai instruktavo miško darbuotojai. Iš anksto buvo paženklinti atstumai, kuriuos reikėjo išlaikyti tarp medžių ilgose tiesiose nuokalnės eilėse. Berniukai gavo kastuvus, mergaitės – medelių sodinius, viršuje stovėjo pilni dideli laistytuvai, kuriuos, jei prireiktų, buvo galima pripildyti iš vandens talpyklos. Vaikai su užsidegimu puolė dirbti. Larisa negalėjo suprasti, apie kokius medžius kalbėta, bet tai nebuvo spygliuočiai. Berniukai, kaip jiems buvo nurodyta, kasė duobes, mergaitės įleido medelių šaknis ir tvirtai Laikė, kol berniukai užkasė ir atsargiai aplinkui sutrypė žemę. Baigę sodinti, palaistė. Buvo apsodintas didelis plotas, maždaug de­šimt ilgų lygių eilių nuokalne. Atėjo laikas pietums ir žaidimams, o vėlyvą popietę visas būrys su mokytojais grįžo į mokyklą – visi sutarė, kad praleido malonią dieną ir kad po kelerių metų vėl norėtų atvažiuoti į „savo“ mišką.

<...>

Laisva diena Larisai būdavo maloniausia, jei Marija leisdavo eiti kartu į netoli senamiesčio esantį turgų. Tai buvo didelė aikštė, į kurią valstiečiai atvažiuodavo vežimais. Iškinkyda­vo arklius, duodavo jiems atsigerti ir pašaro, o patys su produktais sugužėdavo aikštėn, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Dažnai tai būdavo tik lenta ant medinių ramsčių, maišo audinio atraiža arba skėtis virš galvos apsisaugoti nuo saulės. Moterys sėdėjo apsistačiusios kibirais. Juose buvo nuostabus nesūdytas lietuviškas sviestas, smetona – rauginta, tiršta grietinė, bū­tina kiekvieno lietuviško valgio dalis, puodynės su pačių surinktomis mėlynėmis, bruknėmis ir kitomis miško uogomis. Taip pat – voveraitės ir baravykai, dalis jų buvo džiovinti ir kabėjo su­verti ant ilgų, surištų siūlų kaip dideli vainikai. Jie puikiai tiko grybų sriubai.

Svarstyklių moterys neturėjo, jos prekes, pavyzdžiui, obuolius, pardavinėjo pagal metalinių indų „garnecų“ (apie 3–3,3 l gorčius – vert. past.) tūrį, tokiu būdu pardavinėtas ir pienas. Su vienu dalyku Larisa negalėjo susitaikyti  prieš pirkdami sviestą arba smetoną pirkėjai kišdavo pirštą į kibirą ir ragaudavo, jie, taip pat ir Marija, eidavo nuo vieno pardavėjo prie kito, kol išsirinkdavo prekę. Be šių produktų, čia eilėmis gulėjo įvairiausios šviežios daržovės, puikūs obuoliai, kriaušės ir vyšnios – priklausomai nuo sezono.

Aplink aikštę spietėsi parduotuvėlės – beveik mažutėlės medinės trobelytės, – jose pardavinėjo namie austus apdarus, apavą iš atraižų ir labai gražias, Lietuvių moterų visada dėvimas skaras. Žiemą – vilnones, juodas su kutais, o vasarą – plonytes, medvilnines gėlėtas, gražiai apkantuotas. Buvo ir žaislų, kuriuos valstiečiai daugiausia gamino iš medienos, dailiai išraižytų molinių pypkių ir dar daug viso kito.

Kai kurios moterys turėdavo šviežių kiaušinių iš savo nedidelių ūkių ir gyvų vištų, kurias pardavinėdavo turguje.

Taros nebuvo, turėjai atsinešti savo ąsotį pienui, popieriaus sviestui, laikraštį daržovėms ir pintinę, jei ketinai pirkti vištą. Larisai buvo skaudu matyti surištas paukščių kojas, kad niekur nepabėgtų. Būdavo nemalonu, kai autobuse kaimo moterys veždavo vištas pintinėse.

Nuostabų lietuvišką sūrį gerai pirkdavo. Jis priminė rūkytą sūrį ar kvarką, tik buvo tvirčiau suspaustas beveik į dievišką ovalą, vienas galas storas, kitas – plonas. Su storai atriekta lietuviška rugine duona buvo nuostabiai skanus. Duoną kepdavo pailgo rutulio formos, ji netilpo į seną duoninę, kurią šeima atsivežė iš Danijos. Bet Marija rado išeitį – Laikydavo duoną savo marškiniuose, atriekdavo dideliu virtuviniu peiliu. Tai atrodė gana grėsmingai. Bet juoda rupoka duona buvo tokia skani.

Viena parduotuvėlė turguje Larisą itin domino. Joje buvo kalnai veltinių žiemai. Rusiškai jie vadinosi „valenka“, o Lietuviškai – „vailoki“. Jie gulėjo sulenkti ir atrodė kaip kojinės, su kalėdinėmis dovanomis kabančios ant židinio Anglijoje. Veltinių kojinių, arba aulinių, kaip juos vadino, būdavo visokių dydžių. Juos nešiojo itin šaltomis žiemomis. Arklių tramvajaus vežikas, ypač kenčiantis šaltį, nes vairuotojo vieta buvo atvira, avėjo šituos „vailokus“, įsispyręs į medinius arba odinius batus, jie buvo ilgi ir gerai šildė kojas. Kaime kai kas prisisiūdavo odinius padus, kiti įsispirdavo į kaliošus, kuriuos palikdavo lauke, ir nešiojo vailokus viduje, kai pareidavo namo. Vailokai būdavo iki kelių ir gerai saugodavo klampojant per aukštas pusnis, sniegas nuo jų lengvai nukrisdavo, nes šis apavas padarytas taip, kad drėgmė nepersisunktų. Larisa įsigijo jų porą su kaliošais. Čiuožinėjant nuo kalnelių jie buvo tiesiog nepamainomi.

<...>

Vasario 16-oji, 1918 m. paskelbta Lietuvos nepriklausomybės diena, kasmet buvo švenčiama kaip Laisvės diena. Universitetų fakultetai būdavo uždaryti, mokyklose nevykdavo pamokos. Lietuvos ambasados, konsulatai ir draugijos užsienyje rengė paskaitas ir šventinius vakarus lietuvių studentams, juose taip pat dalyvavo versLininkai, turėję interesų ir verslo ryšių Lietuvoje. Laisvės alėjos pradžioje prie prezidento Antano Smetonos rezidencijos buvo susirinkusi nemaža minia. Ji, pasveikinusi prezidentą, išsirikiavusi ilgomis eilėmis, nešina trispalvėmis, vedama studentų, plačia važiuojamąja dalimi ėjo protestuodama prieš 1920 m. spalį Lenkijos įvykdytą Vilniaus ir Vilniaus krašto aneksiją, kai vyriausybė paskubomis persikėlė į Kauną, klestintį prekybos centrą prie Nemuno, visus nepriklausomybės metus buvusį Lietuvos sostine. Lietuviai niekada nepamiršo savo senosios sostinės ir Kauną vadino laikinąja. Studentai taip pat nešėsi savo fakultetų vėliavas ir dėvėjo savo fakultetų spalvų kepuraites. Prie eisenos vis prisidėdavo naujų žmonių. Visoje alėjoje girdėjosi ritmiškas skandavimas: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Lietuviai niekada nepamiršo, kad jų gražiąją sostinę užpuolė Lenkija, tarp šių šalių visus tuos metus buvo karo padėtis.

Eisena pasuko link įspūdingo Karo muziejaus, kuris po rekonstrukcijos pavadintas įžymiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardu. Prieš muziejų vešėjo nuostabus gėlynas, vienoje jo pusėje – paminklas Nežinomam kareiviui su užrašu: „Nepamiršk, lietuvi, kad lenkų išdavikai, pasirašę Suvalkų sutartį 1920 m. spalio 7 d., ją sulaužė vos po dviejų dienų ir atplėšė Tavo sostinę Vilnių.“

Po trumpos ceremonijos minia nuėjo prie soboro, puikios karinės įgulos bažnyčios su gražiais kupolais. Šiuo pastatu užsibaigė itin plati pagrindinė gatvė Laisvės alėja, kurią per vidurį skyrė liepos. 1920-ųjų pradžioje viena puse važiavo arklių traukiamas vagonas Soboro link, vėliau – autobusai, o nuo liepų per senamiestį – Rotušės aikštės link.“

[Napoleono ordonansas pasiliko Lietuvoje / Grete Toft ; parengė ir vertė Nomeda Repšytė ; Gerardo Bagdonavičiaus piešinys. – Iliustr. – Rubrika: rankraščiai // Nemunas. – 2017, Nr. 2, p. 7–9.]

Teisininko, Kauno viceburmistro Jono Pikčilingio (1889–1976) mintys apie 1934-ųjų ir ateities Kauną.

Kaunas ateityje

„Visko, ko gamta turi gražaus, ji davė Kaunui. O istorija nėra jam šykšti didingų, romantiškų ir giliai tragiškų momentų. Vienintelės dvi didelės krašto upės čia suneša savo vandenis, sulieja juos gražiame slėnyje žalių kalnų tarpukalnyje, kur tviska tautos gyvenimo centras. Čia centrinis šalies miestas ir centrinė tautos organizacijos vieta. Savaime patys faktai duoda poezinę sintezę: tautos tėviškės širdis. Bene septyni kalnai daro Kauno slėnį vainiku: Linksmakalnis-Viesulava, Freda, Napoleono kalnas, Aukštieji Šančiai, Vytauto kalnas, Žaliasis kalnas, Linkuvos kalnas. Kad ir labiausiai būtų apsipratęs su vaizdo kasdieniškumu, vis dėlto mūsų miesto panorama iš kurio nors kalno visada duoda grožingą įspūdį...

O koks bus Kaunas tada, kai ta aukštai meniška gamtinė kompozicija įgaus aukšto laipsnio kultūros žvilgesį! Kai iš visų kalnų pakils kūrybinės gyvybės ir tautinio renesanso išraiška, kaip jau pakilo Žaliojo kalno, Linksmakalnio, Fredos gražios vilos su teknikos rūmais, Saulės namais ir kitais didingais pastatais priešakyje, vietoje menkų, „kaziono“ tipo, daugiausia buvusių kolonistų sodybų? Kai visi rajonai turės gražius, miestą puošiančius mokyklų, sveikatos aptarnavimo namus, kaip kad  kai kurie rajonai jau turi – Vinco Kudirkos, Jablonskio mokyklą ir kt. Kai išaugs namai visoms įstaigoms, kaip jau išaugo Lietuvos bankui, paštui, medicinos fakultetui, žemės ūkio rūmams, apdraudimo įstaigai, Vytauto Didžiojo muziejui, sporto rūmams, miesto gaisrininkų įstaigai, apskrities savivaldybei, Pienocentrui, Pažangos b-vei, Lietūkiui! Kai vietoje menkų trobelių, kokių dar ir Laivės alėjoje daug yra, atsistos stambūs, moderniški racionalios ir gražios statybos namai, kokių jau tiek daug yra Kęstučio, Duonelaičio, Putvinskio, Trakų, Vytauto pr. ir kitose centro gatvėse! Kai ne tik miesto sodas ir Vytauto parkas, bet ir Ąžuolynas, ir Mickevičiaus slėnis, ir Basanavičiaus miškas, ir Kleboniškių šilas bus kur reikia nusausinti, estetiškai aptverti, patogiais takais išvedžioti, suolais nustatyti, gerais keliais su miestu sujungti! Kai Aleksoto, Linkuvos, Žaliojo kalno šlaitų kaskadose bus ne prisisegusios skurdžios pastogės, bet švarios estetiškos vilos rūpestinga ranka sutvarkytuose sodnuose su gražiai išklotais takais, laiptais, keliais, keltuvais, altanomis. Kai Nemuną ir Nerį, kaip stiklo veidrodžius, suims gražių, medžiais nusodintų asfaltuotų krantinių rėmai. Kai Marvelės, Linksmakalnio, Aleksoto, Raginės raguvos bus ne purvini, drėgme dvelkią grioviai, bet bus sutvarkyti, švarūs, savo topografinėmis savybėmis įdomūs skverai ar sodybinės vietos! Kai gražiai suplanuotos Kauno gatvės, kur jau tiek naujakurių įsikūrė, bus nebe klampios provėžos ir ne grubus grindinys iš laukinių akmenų, o asfaltuotos susisiekimo gijos, kaip kad jau yra daugelis gatvių miesto centre...“

„<...>“

[Kaunas ateityje / J. Pikčilingis // Lietuvos aidas. – 1934, kovo 24 (Nr. 69), p. 11.]

Viktorijos Vencienės-Venckutės, gimusios ir augusios Amerikoje, atsiminimai iš kelionės po tėvų gimtąjį kraštą – Lietuvą ir Kauną 1922 m.

Viktorija Vencienė-Venckutė gimė 1898 m., augo ir baigė mokslus Amerikoje (Baltimorėje), tačiau labai mylėjo tėvų gimtąjį kraštą ir save laikė lietuve. Amerikos spaudoje daug rašė apie Lietuvą, buvo aktyvi Centrinio Amerikos lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nare, drauge su kitais lietuviais, inicijavo Vašingtone (JAV) statyti paminklą karininkui, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriui Samueliui Harrisui (Harris Samuel J.), žuvusiam Kaune 1920 m. vasario 22 d.

[Tekstas originalus – netaisytas]

„Parvykusi Lietuvon, tėvų krašto aplankytų, p. Vencienė žiūri į Lietuvos gyvenimą objektingai. Ji mato blogąsias jo puses, bet randa joms ir pateisinimo. Ji žino, kad Lietuva nėra Amerika; ji mato, kad reikia bent dviejų-trijų gentkarčių, ligi Lietuvos gyvenimas galės prilygti Amerikos gyvenimui. Tad ji ir kviečia lietuvius gryžti Lietuvon ne vien tam, kad jieškojus ten savotiškos garbės ar „good time“, bet tam, kad prigelbėjus Lietuvai atsistatyti prie laimingesnio ir geresnio gyvenimo.

Ši knygelė ypatingai yra tiems musų veikėjams ir lyderiams, tiems musų broliams, kurie paviešėję Lietuvoje mėnesį-kitą spruko atgal Amerikon...“

Kaunas

„Pirm, ne kaip turėjau pakaktinai laiko atsidžiaugti apielinkės grože, parvažiavome didelį geležinį tiltą ant Nemuno, ir įvažiavome į Kauną. Tuo tarpu pradėjo lyti. Lijo smarkiai. Kaip tiktai traukinys sustojo, keletas musų draugų, atvykusių mus pasitiktų, išvedė mus per lytų pas automobilių ir nubogino mus į hotelį, kur jau buvo užsakyti mums kambariai.

Kaunas! Kaunas, laikinoji Lietuvos Respublikos sostinė, garsus savo septyniomis tvirtovėmis, tikrai patriotinis lietuvių miestas! Čia, Vytauto laikais dvidešimts tukstančių gyventojų sutiko susideginti, pavirsti į pelenus, kad nepatekus Kardininkų Riterių vergijon. Ką gi aš galiu dabar pasakyti apie tą miestą? Aš niekados nebuvau buvusi Lietuvoje. Nebuvau mačiusi Kauno. Bet iš viso to, ką buvau skaičiusi įsivaizdavau jį mažu senovės miestu, apgyventu tikrųjų Lietuvos mylėtojų, kurie didžiuojasi savo tautos kilmės tyrumu. Buvau atsivaizdinusi jį, kaipo dailų miestą, įgulusį tarp dviejų upių, trikampyje, kurio viršunėje susitinka ir susikabina užiąs smarkus Nemunas ir meili upė Nėris, iš kur paskui, jau abu kruvoje, padvigubinta energija bėga į Baltijos Juras... Kaunas, kur yra dar senovės Perkuno Dievaičio bažnyčios griuvėsiai. Kaunas, senas, atsilikęs nuo pasaulio, bet tuo pat laiku gražus savo senatve ir tykumu... Tokie buvo mano sapnai apie Kauną. Tame Kaune – sapnuodavau sau – gyvena tikri lietuviai, mylintie savo prigimtąją kalbą, kurią mylėti net Rusijos priespaudų gadynėje motinos mokė savo kudikėlius, nekreipdamos domės į caro „ukazus“, kuriais buvo liepiama pamiršti lietuvių kalbą ir vartoti rusų. Toks Kaunas buvo mano širdyje, tokį Kauną piešė man mano vaidentuvė. Gi Kaunas, kurį aš ištikrųjų pamačiau... Kaip skirtingas, kaip skaudžiai skirtingas!..

Pasitikęs mus stotyje automobilius, rabėdamas bėgo tikrojo Kauno gatvėmis, išgrystomis dideliais akmenimis. Vežimui pravažiuojant purvo latakus, pašokdavome augštyn, atsiremdami pakaušiais į odą apsiaustą automobiliaus viršų ir vėl nupuldavome žemyn, ant sėdynių. Lytus lijo, dangus greitai temo. Visur buvo tik vanduo ir purvynas. Važiavome Vytauto Prospektu. Abiem gatvės šonais matai žemus, apleistus, beveik biauriai atrodančius namelius; vieni – raudonų plytų, apdėti gelsvu tinku, vietomis nutrupėjusiu; kiti – šiaip sau seni mediniai namukai, panašųs laužams ir pašiurėms. Šaligatviai taip pat įvairųs, kaip ir namai. Vienus matai siaurą cementinį šaligatvį, purvas abiem pusėm; toliaus, tas pats šaligatvis jau virsta siauru mediniu „trotuaru“; dar toliau – jau nieko kito, kaip purvinas takelis, tik kur ne kur kyšo bruko akmuo.

Pravažiavome senas kapines, atskirtas nuo gatvės galežinėm grotom ir medine tvora; per viršų matai granito ir marmuro paminklus, matai žole ir gėlėmis apaugusius kapus. Kitoje gatvės pusėje – aptvertas keturkampis, kur, kaip mums paaiškinta, stovi kareivių ligoninė. Iš šitos gatvės pasukome į kitą; jos viduryje eina platus molio sumuštas takas; abiem to tako šonais auga eilės gražiai apkarpytų ir nulygintų liepų. Išpradžių maniau, jog tas takas yra skiriamas raiteliams jodinėti, bet per visą kelią nemačiau ant jo nei vieno raito žmogaus, – atpenč, mačiau keletą žmonių, ėjusių tuo taku. Šitoje gatvėje, šonuose, buvo mažų krautuvių; vienos jų – dailios ir švarios, kitos – purvinos ir pilnos žmonių. Šalia dailaus dviem ar trimis augštais murinio namo matai vienur-kitur, medinį lauželį, kur žydas taiso čebatus ar laiko gelžgalių krautuvėlę. Šitos gatvės šalygatviai visu jos ilgumu yra išgrysti, – jei ne tie mediniai laužai ir ne tas purvinas, einąs per gatvės vidurį takas, visą šitą gatvę galėtum pavadinti labai gražia.

Musų automobilis greitai perbėgo septynis ar aštuonis tos gatvės skverus ir įsuko po kairei į siaurą, pilną žemų, bjaurių ir užsikimšusių krautuvėlių gatvę. Šaligatviai čia pilni puvėsių ir yra taip siauri, kad ant jų vos tegali išsitekti du žmonės. Čia, kaip vėliau sužinojau, yra senasis miestas, arba Kauno „ghetto“ (žydija). Pačiame šitos siauros gatvės gale yra platus skveras, vadinamas Rotužės aikšte. Bene bus tai visų gražiausia Kauno miesto vieta. Pačiame viduryj stovi Rotužė, iškilmingos ir dailios architektūros triobesys. Šitos vietos dailumui prisideda dar sena bazilika, apsupta viduramžių muru, kurie atrodo gan patraukiančiai, nors jų prieangiai apipuvę ir sienos kiek apgriuvusios. Gaila tiktai, kad aikštė yra visiškai apleista, – vietoj žolynų ir medžių, nutrypta žemė ir kur ne kur kyšo iš žemės užmirštas medelis...

Sudėję savo daiktus hotelio kambaryje, apie kurį ir užsiminti nesinorėtų, atleidome automobilių ir leidomės eiti į vienų savo draugų namus. Einant gatve, mane labai nustebino tai, kad girdėjau rusiškai kalbant daugiau, negu lietuviškai. Sustojome keliose krautuvėse šio to pasipirkti. Ir vėl turėjau dideliai nusistebėti ir nusiminti: kiekvienoje krautuvėje, kur tik užėjome, į mus kalbėjo rusiškai, ne lietuviškai. Mes atsisakėme kalbėti rusiškai. Tuomet krautuvės savininkas – čia beveik visos krautuvės yra žydų – atsilepdavo lietuviškai; rodos kartais jie ne kaip tevartojo lietuvių kalbą, bet visi jų, išskyrus vieną, lengvai ir aiškiai gali susikalbėti su pirkėjais. Išimtis yra tik su viena motere, muzikos krautuvės savininke, kelios pėdos nuo Metropolio Hotelio. Pirm dvejų metų ji sugrįžo iš Rusijos ir per visą šį laiką gyvena Lietuvoje; ji daro gerą ir pelningą biznį, ką parodo jos geri ir brangųs drabužiai, vienok ji nesupranta ir neištaria nei vieno žodžio lietuviškai!.. Dar daugiau: ji netik nenori išmokti kalbos, bet dar su kitu vyru, kuris buvo krautuvėje tuo laiku, rusiškai juokėsi iš lietuvių kalbos, manydama, kad mes, pratarę į ją lietuviškai, rusų kalbos nesuprantame.“

<...>

Svetimos kalbos, ypatingai rusų, dažnai vartojamos viešose vietose

„Eidami miesto gatvėmis, pastebėjome prikaltus prie namų sienų parašus, parodančius gatvių vardus, trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir žydų.

– Dėl ko tie gatvių vardai užrašyti net trimis kalbomis? – paklausiau savo kelionės draugo. – Jei čia yra Lietuva, tai užtenka vieno tiktai lietuvių kalba parašo. Pavyzdžiui, New Yorke ir Washingtone, kur yra daug svetimtaučių, krautuvėse iškabos ir gatvių parašai visoje šalyje yra viena Amerikos kalba...“

<...>

„Dabar jau nebe nusistebėjimo jausmas mane pagavo. Tai buvo kas tokio smarkesnio. Aš jaučiausi užgauta, nuvilta. Man atrodė tai negalimas dalykas, netikėjau, kad esu Lietuvoje, jos laikinojoje sostinėje Kaune. Ar gi tai Kaunas?! Ar gi tai miestas, kur girdi, lyg prie Babelio bokšto, visokeriopas kalbas ir tik retkarčiais tegauni užgirsti vieną-antrą lietuvišką posakį, ar gi tas miestas yra Kaunas, Lietuvos laikinoji sostinė? Čia, Kaune, kur krautuvių iškabos, parašytos rusų, žydų ir lenkų kalbomis ir tik retai kur tematai lietuvių iškabą. Čia Lietuvos armijos karininkai kalba rusiškai; žydai krautuvininkai kalba į pirkėjus rusiškai arba lenkiškai; čia net ir elgetos gatvėje išmaldų prašo rusiškai. Ką visa tai reiškia?“

<...>

Gyvenimas Lietuvoje

„Kauno mieste susisiekimo sąlygos yra kiek geresnės. Čia yra vienu arkliu traukiamas „tramvajus“, – tuo kartais pasitaiko pasiekti tikslo truputėlį greičiau, ne kaip nueitum pėsčias. Tačiaus žiemos metu, kada ir arklys nesijaučia upe, patartina eiti pėsčiom, jei nori pasiskubint atvykti į vietą laiku. Yra čia taip vadinamos „dročkos“ arba „izvoščikai“ (vežikai). Jos lyg primena senobinį Amerikos „kabą“ („cab“), tik Kauno „dročkos“ yra kiek mažesnės, žemesnės ir apdriskusios. Giedru oru nėra bloga pavažiuoti ir „dročkoje“, bet pasigailėtum, jei, palijus ir purvinu keliu važiuodamas, būtum be „lytšvarkio“ („raincoato“) ar butum gerais rubais apsirengęs...

Ir nežiūrint tų visų sąlygų, Lietuvoje galima gerai ir gražiai gyventi...“

<...>

Draugijinis gyvenimas Lietuvoje. Opera

„Gyvenimas be džiaugsmo – nebutų gyvenimas. <...> Lietuvoje jaučiama didelis trukumas tų naujosios gadynės pasilinksminimų, kokių galima turėti dideliuose Amerikos miestuose. Draugijinis gyvenimas Lietuvoje išsireiškia ypatingai naminėmis „partijomis“, vakarėliais; kartais – opera, ar drama, jei galima gauti bilietai, kas buna sunkoku, nes nėra nuolatinio teatro ir veikalai statoma scenoje, sulyginamai, ne tankiai; yra taip pat balių ir šokių, bet tai dažniausia buna labai formalės aferos, kur susirenka draugai arba labai artimi pažystami. <...> Įdomu yra sekti Lietuvos operos vytymąsi ir pastebėti progresą, atžymintį vieną-kitą rimtų operos kurinių, statomų lietuvių scenoje, – čia jau lengva išpranašauti vieno-kito naujų dainininkų – artistų ateitį.

Džiaugsmu ir gilia pagarba persiimi, žinodamas, kad Kipras Petrauskas nepriėmė kelių labai gerų pakvietimų dainuoti užsienių operose dėl vienos tik priežasties, butent: jis nori buti pasaulio užmirštame Kaune ir nori pastatyti Lietuvoje operą ant aukščiausios papėdės. <...>

Liudna yra tai, kad, išskyrus Petrauską, Lietuvos opera kol kas dar neturi tikrai didelių operos artistų. Grigaitienė turi pastebėtiną mezzo-soprano, bet labai nedaug tėra Lietuvos scenoje operų, kurios leistų jai plačiai su savo talentu išsireikšti. Galaunienės soprano yra labai malonus, bet jis yra lyg ir silpnas aukštose gaidose; jos lošime dažnai pastebima trukumas dramatizmo ir sceninio tobulumo. Galaunienė dar lavinasi; ji yra visai jauna ir daili, tad Lietuvos opera gali daug ko iš jos tikėtis. Sodeikos balsas žymiai pagerėjo nuo to laiko, kaip jis apleido Ameriką. <...> Iš kitų artistų reikia suminėti Bieliunas ir Oleka; pastarasis yra pastebėtinai geras aktorius, bet jo balsas, basas, nėra užtektinai tvirtas.

Reikia tikėtis, kad „Lietuvos Operos Tėvas“, kaip čia Kipras Petrauskas yra vadinamas, laipsniškai didins laimėjimų sarašą, pridėdamas prie jo naujų talentingų jaunų dainininkų ir dainininkių vardus, – Lietuvos opera netik džiugins Lietuvos žmones, bet galės atkreipti į save ir užsienių domę.“


[Amerikiečiai Lietuvoje / parašė Viktorija Vencienė. – Boston, (Mass.) : „Sandoros“ spauda ir liešos, 1922. – 58 p.]

Švedų laikraštininko Aabergasson`o įspūdžiai apie pasikeitusį Kauną 1934 m.

Valdo Adamkaus (g. 1926) – Lietuvos Respublikos Prezidento, gamtosaugininko, visuomenininko atsiminimai apie pirmąją sovietinę okupaciją (1940–1941 m.), 1941 m. birželio sukilimą bei nacistinės Vokietijos okupacijos pradžią ir to laikotarpio įvykius Kaune.

Sovietų okupacija. Ankstyva branda

Nuo to laiko, kai išgirstu ką sakant „rusų kariuomenė“, pirmiausia man prisimena tas prakaito ir aulinių batų dvokas. Lietuvos karius buvau įpratęs matyti visada švarius, tvarkingomis uniformomis, o tada prieš akis plaukė, atrodė, nesibaigiančios kažkokių niūrių, pavargusių veidų voros. Rusų kareiviai, matyt, leisgyviai po ilgo žygiavimo, ėmė sėstis čia pat ant gatvės pakraščio ir, nusimovę apavą, persivynioti autus – tokiomis aplinkybėmis pirmą kartą išvydau šį anksčiau nematytą daiktą. Bet dar didesnę mano nuostabą sukėlė gatvėje pasirodę būreliai žmonių su gėlių puokštėmis rankose. Negalėjau suprasti, kas jie tokie, kodėl lenda glėbėsčiuotis su tais smirdinčiais svetimos kariuomenės kariškiais. Tuo metu gerai nesuvokiau žodžio „okupacija“ reikšmės, bet supratau, kad Lietuvą ištiko didelė nelaimė. Net nesmerkiau tų žmonių, tik stebėjausi: gražiai apsirengę, aišku, kauniečiai, bet kažkodėl rusų kareiviams įteikinėja gėles.

<...>

Mes gyvenome netoli P. Vileišio aikštės, ir pasigirdę dūdų orkestro garsai į tą mitingą priviliojo nemažai aplinkinių kiemų vaikų. Grįžęs namo vos negavau į kailį, kai papasakojau, kur buvau ir ką mačiau. Tomis pirmosiomis okupacijos dienomis į mitingus žmonių dar niekas nevarė. Nemažos minios susirinkdavo savo noru, tik turbūt daugiausia vien iš smalsumo, kaip ir aš.

Slinko valandos. Turbūt buvo popietė, kai netikėtai prabilo sukilėlių užimtas Kauno radiofonas. Pirmiausia pasigirdo Lietuvos himno garsai, ir tuoj diktorius pradėjo skaityti pranešimą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Nuo radijo aparato tą pirmąją karo dieną tiesiog neatsitraukėme.

Į Kauną vokiečiai įžengė be šūvių – miestą jau kontroliavo sukilėliai. Pirmiausia pamačiau jų lengvąjį žvalgybinį lėktuvą, kuris, apsukęs ratą, nusileido P. Vileišio aikštėje. Išlipusį vokietį tuoj pat apspito žmonės. Vyravo nuotaikos, kad vis viena bus geriau, negu valdant sovietams, tad naujųjų okupantų kariuomenė ir buvo sutinkama su džiaugsmo ašaromis ir gėlėmis.

Vokiečiai kariai atrodė visiškai kitaip negu rusų. Blizgantys batai, švarios uniformos, visi pasitempę, išdidūs. Kur tik sustodavo, tuoj pat prausiasi, išsitraukia kvepiantį muilą. Iš tikrųjų žmonės manė, kad atėjo nors ir svetima, bet jau bent civilizuotos tautos kariuomenė.

Tačiau labai greitai užgriuvo nusivylimas. Visi tikėjosi, kad vokiečiai leis nors lietuvių gyvenimo vidaus reikalus tvarkyti Laikinajai vyriausybei, kuri buvo entuziastingai palaikoma. Bet kai jau rugpjūčio mėnesį ji buvo išvaikyta, pasidarė aišku, kad vokiečiai nėra jokie išvaduotojai – tik vieną okupaciją pakeitė kita, tokia pat žiauri ir naikinanti.

[Likimo vardas – Lietuva: apie laiką, įvykius, žmones / Valdas Adamkus; literatūrinis bendraautorius Valdas Bartasevičius. – Kaunas, 1998. – P. 9–11, 13–14.]

Igno Šeiniaus (1889–1959) – rašytojo, diplomato įspūdžiai, lankantis Lietuvoje (Kaune) per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 metais.

Birželio 18-tą – liepos 7-tą

<...>

Aikštė puspilnė. Taip tarp 12000-15000 žmonių. Darbininkai, paklausę patarimo ar paraginimų, stovi su žmonomis ir vaikais. Kiti šventės proga pasiliko namie, įsitikinę, kad niekas negalės pastebėti, ar jų čia būta, ar ne.

<...>

Liepos 8-tą

<...>

Johno Mazionio, JAV ambasados Maskvoje darbuotojo (Pirmosios Lietuvos Respublikos metais dirbusio JAV pasiuntinybėje Kaune) 1941 m. kovo 22 d. pranešimas apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje (Kaune) 1941 m. pradžioje.

Atvykus į Kauną iš karto į akis krenta didelis uždarytų parduotuvių skaičius ir ištuštėjusios dar veikiančių parduotuvių lentynos. Nors kainos yra maždaug 50 % mažasnės negu Maskvoje, tačiau jos apie 400 % viršija ankstesnes. Užmokesčiai ir algos buvo padidinti vidutiniškai 200 %. Tarp darbininkų, ką ir kalbėti apie ūkininkus ir darbdavius, apskritai justi gilus nepasitenkinimas ir pasipiktinimas. Slaptą nepasitenkinimą išreiškia staigus avarijų padažnėjimas fabrikuose, privertęs sustoti daugelį gamyklų. Labai didelės žalos vasario mėnesį padarė sprogdinimai keturiuose Kauno fabrikuose, įvykdyti lietuvių patriotų, padedant fabrikuose dirbusiems žmonėms. Visi šie fabrikai iki šiol tebėra išėję iš rikiuotės, nes rusai nepajėgia jų aprūpinti atsargine technika. Mitingus gamyklose ir kitur darbininkai boikotuoja, sakydami, kad jiems dalijami tik tušti žodžiai, o iš tikrųjų valdo teroras.

<...>

Visa Lietuvos kariuomenė perkelta į Vilnių, išskyrus du husarų pulko eskadronus, dislokuotus Kaune. Pasak naujausių pranešimų, lietuvių kariuomenė buvo išskirstyta tarp Raudonosios armijos dalinių ir daugiau jau nebeegzistuos kaip savarankiškas vienetas.

<...>

[Lietuva 1941 m. kovą: Amerikos diplomato pranešimas / paskelbė ir įž. parašė A. Sennas; iš anglų k. vertė J. Brazaitytė. – Iliustr. // Naujasis židinys. – 1996, Nr. 6 (66), p. 378–382.] 

Juozo Grigalavičiaus (1913–1983), revoliucinio judėjimo dalyvio, LTSR nusipelniusio veikėjo, 1944–1946 m. LKP(b) Kauno miesto komiteto I sekretoriaus, atsiminimuose užfiksuoti svarbiausi jo darbo Kaune momentai, pateikiamos ryškios bendradarbių charakteristikos, jaučiamas autoriaus nerimas dėl esamos tvarkos, žmonių santykių. Knygoje atsiskleidžia kasdieninis žmonių gyvenimas, išryškėja stalininio diktato laikų realybė, administracinio biurokratinio partinio aparato neigiamas poveikis žmonėms ir Lietuvos raidai.

Pirmosios dienos Kaune 

Vilnius jau buvo išvaduotas iš vokiečių, III Baltarusijos fronto junginiai sėkmingai artėjo prie Kauno. Lietuvos TSR vyriausybė palaikė glaudų ryšį su fronto vadovybe ir laukė, kada bus duotas nurodymas išvaduotame mieste pradėti veikti civiliniams valdžios organams.

1944 m. liepos 28 d. rytą buvau pakviestas į LKP(b) Centro Komitetą pas pirmąjį sekretorių A. Sniečkų. Jis man pasakė, jog III Baltarusijos fronto vadovybė pranešė, kad Kaunas gali būti paimtas artimiausiomis dienomis. Kaune organizuojama operatyvinė grupė, kuri rūpinsis tarybų valdžios organų atkūrimu, o aš, kaip buvęs šio miesto partijos komiteto sekretorius, skiriamas jai vadovauti. Supratau, koks tai svarbus ir atsakingas pavedimas, be to, nerimą kėlė tai, kad labai mažai buvo žinoma apie tikrąją padėtį Kaune. Viena težinojome, kad vokiečiai traukdamiesi sprogdino miesto fabrikus, komunalinio ūkio įmones.

Atvykę į Kauną, iš pradžių apsistojome Žaliakalnyje, ramioje Vaižganto gatvėje buvusiame tuščiame dviejų aukštų gyvenamajame name. Čia mes ir gyvenome, ir dirbome.

Mūsų operatyvinės grupės nariai kibo į darbą. B. Rutkauskas ėmėsi organizuoti miesto vykdomąjį komitetą, A. Bieliauskas – komjaunimo miesto komitetą, K. Pivoriūnas – partijos apskrities komitetą, P. Dobrovolskis – miesto pramonės kooperaciją, F. Dastikas ir J. Bagutskis – apskrities vykdomąjį komitetą, I. Rebininas – miesto komendantūrą, Z. Januškevičius rūpinosi sveikatos apsaugos reikalais, A. Šimanas – sporto organizacijomis, J. Šimkus – laikraščio ,,Tarybų Lietuva“ leidimu, mudu su P. Grigėnu – partijos Kauno miesto komiteto veikla.

<...>

Pirmiausia mums rūpėjo susipažinti su tikrąja padėtimi mieste. B. Rutkauskas, P. Grigėnas ir aš vienintele tuo metu mūsų žinioje buvusia mašina apvažiavome ir apžiūrėjome miestą. Matėme susprogdintą geležinkelio tunelį, stotį, depą, tiltus per Nemuną ir Nerį. „Gumos“, „Inkaro“, „Drobės“, „Metalo“, „Pergalės“ fabrikai taip pat buvo susprogdinti bei sudeginti, susprogdintos elektrinės, vandentiekio, telefono ir telegrafo, radijo stotys. Kauno klinikos buvo nusiaubtos, moderniausi jų įrengimai išvežti į Vokietiją. Pramoninių ir maisto prekių bazės buvo tuščios. Žmonės mieste nebegalėjo gyventi ir bėgo kur kas išmanė. Pirmą pusdienį apvažiavę miestą nesutikome nė vieno žmogaus, tik kur ne kur gatvę perbėgdavo šeimininkų netekusi katė arba šuo. Buvę prieš karą puikūs, gerai prižiūrimi skverai suniokoti, vietoj gėlynų – vien piktžolės ir sutrypta žemė, parduotuvių vitrinos išdaužytos, daug kur apkaltos lentomis, visur daugybė sąšlavų. Žodžiu, Kaunas buvo visai nepanašus į prieškarinį miestą.

Pačią pirmą dieną iškėlėme sau uždavinį bet kuria kaina kuo greičiausiai aprūpinti miestą vandeniu ir elektros energija. Po pietų mudu su B. Rutkausku nuėjome apžiūrėti susprogdinto Žaliakalnio vandentiekio rezervuaro. Vietoj jo pamatėme didelių ir mažų gelžbetonio gabalų krūvas. Vaikščiojome su B. Rutkausku ir galvojome, kaip jį atstatyti ir kiek tas darbas truks. Besižvalgydami kitapus rezervuaro pastebėjome du vyrus, kurie taip pat vaikščiojo ir įdėmiai apžiūrinėjo tą patį rezervuarą.

– Prieikime prie jų, – pasiūlė B. Rutkauskas, – gal jie nusimano apie vandentiekį, kad taip atidžiai žiūrinėja.

– Prieikime, – pritariau.

Priėję pasisveikinome, prisistatėme. Vienas tų vyrą buvo inžinierius S. Vabalevičius, apie kurį dar iki karo daug gero buvau girdėjęs. Jis taip pat žinojo, kuo aš dirbau prieš karą. Nuoširdžiai pasidžiaugę susitikimu, prisiminę bendrus pažįstamus, pradėjome kalbėtis apie vandentiekį. Kad nustatytume, per kiek laiko galima jį atstatyti, inžinierius S. Vabalevičius pasiūlė apžiūrėti, ar smarkiai sugriauta Kleboniškio vandentiekio stotis, iš kur miestas gauna vandenį. Jis dar pasakė, kad viskas priklauso ir nuo to, kada turėsime elektrą.

Nuvykę į Kleboniškį, pamatėme tokius pat griuvėsius kaip ir Žaliakalnyje. S. Vabalevičius, kaip specialistas, kruopščiai apžiūrėjo objektą ir pasakė, kad motorai mažai nukentėję, todėl bus galima vandentiekio stotį netrukus atstatyti. Jis pažadėjo rasti specialistų, vandentiekiui atstatyti reikalingų medžiagų, o mes pažadėjome kaip galėdami jam padėti.

Mudu su B. Rutkausku nemažiau buvome susirūpinę dėl elektros energijos, nes gerai supratome, kad be jos mieste ne tik nebus vandens, bet ir nedirbs fabrikai, gamyklos, o ligoninėse, mokyklose, įstaigose ir butuose nebus šviesos. S. Vabalevičių paklausiau, ar jis nepažįsta energetikos specialistų, kurie galėtų organizuoti elektrinių atstatymo darbus. Jis paminėjo inžinierius energetikus J. Linkaitį, E. Dorošuką, A. Gruodį, K. Natkevičių, tik nežinojo, kur jie dabar yra.

– Jei jie pasitraukė, tai yra kur nors netoli miesto, – pasakė S. Vabalevičius. – Atsitraukdami vokiečiai skleidė gandus, kad miestas per mūšius virsiąs griuvėsiais, todėl daug kas saugumo sumetimais pasitraukė. Kas gi žinojo, kad jis bus paimtas be mūšio. Manau, kad jums reikalingi žmonės greitai turėtų sugrįžti į Kauną.

Mums būnant Kleboniškyje, atėjo vakaras. Sutarėme važiuoti į miesto centrą pažiūrėti, ar žmonės jau grįžta į savo namus. Deja, grįžtančiųjų matėme labai mažai, visi mūsų sutikti žmonės ant pečių arba rankose nešėsi ryšulius su būtiniausiais namų apyvokos daiktais.

Taip baigėsi pirmoji mūsų darbo Kaune diena. 

* * *

Antrą dieną užsukome į Vilijampolę, kur vokiečių okupacijos metais buvo žydų getas. Čia didžiuliame plote kyšojo buvusių namų kaminai ir krosnys, o iš rūsių dvelkė nemalonus sudegusių ar užverstų lavonų kvapas. Daug kur matėme sudegusių suaugusiųjų ir mažų vaikų griaučius, o tarp tų degėsių atsitiktinai išlikę vyrai ir moterys beviltiškai ieškojo savųjų.

Kai kuriose vietose, dažniausiai iš rūsių, dar kilo dūmai. Tai rodė, kad šis baisus hitlerininkų nusikaltimas buvo padarytas visai neseniai. Vėliau Ypatingoji valstybinė komisija vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti išsiaiškino, kad jie specialiu skysčiu apliejo geto teritorijoje buvusius namus, kuriuose gyveno apie 8000 žmonių, ir juos padegė. Getas buvo apsuptas ir visi, kurie mėgino bėgti iš jo, buvo sušaudyti.

<...>

Kova su viešosios tvarkos pažeidėjais 

* * *

Ilgomis ir tamsiomis 1945 metų rudens ir žiemos naktimis gatvės dėl elektros stokos buvo silpnai apšviestos, o mažesnės, nuošalesnės gatvelės dėl elektros laidų ir kitų medžiagų trūkumo visai nebuvo apšviestos. Nežinomi asmenys pradėjo apiplėšinėti iš naktinių pamainų grįžtančius darbininkus, atiminėti laikrodžius, žiedus, pinigus, geresnius rūbus. Bijodami apiplėšimų, daugelio įmonių darbininkai, ypač moterys, nebėjo dirbti į naktines pamainas. Reikėjo imtis ryžtingų priemonių. Dauguma nukentėjusiųjų tvirtino, kad juos apiplėšė kariškai apsirengę, rusiškai kalbantys ir daugeliu atvejų net automatais ginkluoti vyrai. Mieste pasklido kalbos, kad gatvėse ir butuose plėšikauja kareiviai.

<...>

VKP(b) CK brigada Kaune renka „įkalčius“ 

1946 m. birželio 2 d. rytą vyriausybiniu telefonu man paskambino A. Sniečkus ir pasakė:

– Šiandien pas jus į Kauną atvyksta VKP(b) Centro Komiteto brigada, vadovaujama VKP(b) Centro Komiteto inspektoriaus draugo Žavoronkovo. Ji tikrins, kaip jūsų komitetas vadovauja politiniam bei ūkiniam miesto gyvenimui. Prašom sudaryti tinkamas sąlygas brigadai dirbti.

– Draugas Sniečkau, – paklausiau jį, – argi tokį smulkų, žiūrint Sąjungos mastu, objektą kaip Kaunas ims ir svarstys VKP(b) Centro Komitetas?

– Kodėl ne? Gali ir svarstyti, juk Kaunas dabar yra visais atžvilgiais labai svarbus ir būdingas respublikos objektas. Tai bus labai gerai: tikrindami atskleis partinės organizacijos darbo trūkumus, duos naudingų nurodymų bei patarimų, ir po to bus lengviau dirbti.

Nors A. Sniečkus mane lyg ir drąsino, vis dėlto abejojau, ar V. Žavoronkovas ir jo brigada sugebės objektyviai įvertinti partinės organizacijos ir komiteto nuveiktą darbą, ar supras, kad kai kurioms problemoms spręsti reikia laiko, lėšų ir tinkamų kadrų, ar jie supras politinę miesto padėtį.

<...>

Po pietų V. Žavoronkovas su visa brigada atėjo į komitetą. Pirmiausia mus pagyrė, kad pasirūpinome geru viešbučiu. Patiko jiems ir maitinimas, ir mandagus aptarnavimas. Toliau kalbėjomės apie darbą.

– Kiek miesto partinėje organizacijoje yra narių? – paklausė mane V. Žavoronkovas.

– Tūkstantis penki šimtai, – atsakiau.

– Maža! Tokiam miestui labai maža organizacija.

– Draugas inspektoriau, aš su jumis sutinku, kad organizacija per maža. Bet ką daryti, kad buvo labai nepalankios priėmimo į partiją sąlygos. Dabar jos pagerėjo, ir organizacija didėja.

– O kaip parenkate naujus vadovaujančius kadrus?

– Daugiausia juos parenkame iš partijos narių, kandidatų į partijos narius, komjaunuolių ir nepartinių, kurie prijaučia partijos idėjoms. Tačiau rūpesčių kadrų klausimu turime nemažai.

– Kaip vertinate politinę padėtį mieste? – toliau klausinėjo V. Žavoronkovas.

– Ji kol kas dar sudėtinga, – pasakiau jam. – Viena, pėdsakus paliko vokiečių okupacija, antra, veikia nacionalistų* pogrindis: dažnai platinami tarybų valdžią šmeižiantys atsišaukimai, skleidžiami įvairūs prasimanymai, kurie kompromituoja valdžios organų priemones, prieš partijos ir komjaunimo aktyvą griebiamasi teroro. Buvo nužudytas komjaunuolis Gečiauskas, partijos miesto komiteto instruktorius Urbonas, neseniai išplėšti komjaunimo Kauno miesto Lenino rajono komiteto dokumentai.

*Tuo laikotarpiu visa, kas prieštaravo tarybų valdžiai, buvo vertinama kaip buržuazinis nacionalizmas.(Aut. past.)

V. Žavoronkovas pasidomėjo, kaip sprendžiami ūkiniai klausimai. Papasakojau, kaip Kaunasatrodė 1944 m. rugpjūčio 1 d., kai čia atvyko mūsų operatyvinė grupė, ir kas nuveikta, kad mieste būtų sudarytos palyginti normalios darbo ir gyvenimo sąlygos. Pažymėjau, kad daug nuostolių miestui padarė šių metų potvynis: buvo nugriauti trys tiltai, sugadinta daug gyvenamųjų namų, nukentėjo įmonės. Dabar atsirado naujų rūpesčių: reikia stiprinti miesto ūkį, statyti naujus namus, remontuoti senus, plėsti įmonių gamybinius plotus, rūpintis gaminių kokybe. O čia ne viskas sklandu, daug ko trūkstą: ir žaliavų, ir lėšų, ir įrengimų, ir kvalifikuotų kadrų.

<...>

* * *

Išvykimo dieną V. Žavoronkovas ir dar keli brigados nariai užėjo į mano kabinetą. Trumpai, nesiremdamas jokiais konkrečiais faktais, gana abstrakčiai V. Žavoronkovas man pasakė:

– Mes, draugas Grigalavičiau, baigėme savo darbą ir netrukus važiuojame į Vilnių. Prieš išvykdamas noriu kai ką pasakyti apie partijos miesto komiteto darbą. Mūsų nuomone, komitetas, jo biuras ir visa partinė organizacija nemažai nuveikė visose srityse, tačiau yra ir rimtų trūkumų, kaip antai: menkas partinės organizacijos augimas, dar daug kur svarbias vadovaujančias pareigas eina tarybų valdžiai svetimi žmonės, kuriuos reikia pakeisti komunistais. Dar vienas didelis trūkumas yra tas, kad nelikviduotas buržuazinis nacionalistinis pogrindis. Nemaža trūkumų yra ūkinių organizacijų veikloje, reikia sustiprinti kovą su partinės drausmės pažeidėjais. Štai ir viskas, ką mes jums norėjome pasakyti.

<...>

Pastangos iškelti  baudžiamąją bylą 

1946 m. liepos 9–10 d. įvyko LKP(b) CK X plenumas, kuriame A. Sniečkus trumpai informavo, kad birželio 28 d. LKP(b) CK biuro posėdyje buvo svarstytas klausimas „Dėl partijos Kauno miesto komiteto vadovavimo politiniam ir ūkiniam miesto gyvenimui“. Vadovavimas pripažintas nepatenkinamu ir „Už klasinio budrumo atbukimą ir pasyvumą kovoje su buržuaziniais nacionalistais“ draugas Grigalavičius atleistas iš LKP(b) CK biuro narių ir partijos Kauno miesto komiteto pirmojo sekretoriaus pareigų.

[Kai Lietuvoje šeimininkavo stalinistai : atsiminimai, 1944–1953 / Juozas Grigalavičius ; [sudarytoja J. Jakaitienė]. – Vilnius, 1991. – P. 5–7, 15, 21, 23–24, 27, 73.]

Jokūbo Minkevičiaus (1921–1996), habilituoto mokslų daktaro, Lietuvos MA akademiko, Lietuvos politinio bei visuomenės veikėjo, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataro, atsiminimai.

Iš rašomos prisiminimų knygos „Septynios metamorfozės“
Jokūbas Minkevičius
1995 metų birželis

<…>

Kaune per aštuoniolika darbo metų buvau gerai susipažinęs su miestu, ypač su mokyklomis, mokslo ir kultūros įstaigomis. Lankiausi daugelyje pramonės įmonių. Iškilau į politikos ir ideologijos paviršių, kur pradėjo reikštis mano propagandinių kalbų aistra. Bet tada dar nesuvokiau, jog skambus garsas nebuvo adekvati gilios minties raiška, nors Stalino vardu buvo įtikinėjama, jog kritika ir savikritika besanti tikroji visuomenės varomoji jėga. Tačiau kad ir kokia būtų buvusi ideologinė migla, ji nenustelbė gyvenimo realijų gyvybingumo. Kaunas, kaip ir visa Lietuva, alsavo pilnakrauju gyvenimu, nes objektyvi jo sąlyga ir būtinas poreikis – darbas. Ir aš buvau jo sukūryje [sūkuryje]. Jame patyriau gerą gyvenimo tikrovės pamoką, kurios prasmė – jos prieštaringumas. Pagrindinis prieštaravimas glūdėjo tarp žmonių ir tos sistemos, kurioje jie veikė ir kuriai buvo pavaldūs. Man pasisekė bent šiek tiek, jog buvau pavaldus geriems žmonėms. LKP (b) Kauno MK I sekretorius Konstantinas Gabdankas (buvęs abiejų Petrogrado revoliucijų dalyvis) buvo man doros ir nesavanaudiško atsidavimo darbui etalonas. Pokarinis atkuriamasis darbas buvo ypač sunkus. Tą naštą Kaune pakėlė pirmieji jo vadovai Juozas Grigalavičius, Feliksas Bieliauskas, Konstantinas Gabdankas. Kiekvienas jų savitai spalvinga asmenybė, o dabar pagal konjunktūros posūkį tapo sausai nugenėti kaip „kolaborantai“. Šimtų ir tūkstančių „kolaborantų“ dėka Lietuva tapo greit prikelta iš pokarinių griuvėsių.

Vadinamiesiems kolaborantams (tada tokio žodžio nebuvo kalbos apyvartoje) buvo sunku dar ir todėl, jog reikėjo ne tik gerai dirbti, bet ir mokėti „ištikimybę“ gerai pademonstruoti. Valdymas buvo komandinis administravimas. Dominavo liepiamoji nuosaka. Objektyvų ekonominį susvetimėjimą stiprino baimės ir įtarumo atmosfera. Joje galbūt patogiai jautėsi „politinio budrumo“ saugotojai, kurie oficialiai buvo skatinami veikti. Tie, kas buvo „ne namie“ ir ne savo tautoje, nebuvo komfortabilūs, bet nedaugelis jų tai jautė. Labiausiai paplitęs bei spekuliuojamas sindromas buvo „lietuviškasis buržuazinis nacionalizmas“. „Internacionalizmas“ dažniausiai reiškėsi didžiavalstybinio rusiškumo forma. Kauno miesto partinėje organizacijoje keletas demagogų, kurie labai triukšmingai triuškindavo „nacionalizmą“, tarp jų vienas tarybinės aviacijos generolas, iš partinės konferencijos tribūnos nesėkmingai bandė demaskuoti mano „nacionalizmą“.

<…>

Ne itin skaidrioje Kauno atmosferoje atgaivą teikė jo iškilioji inteligentija – pirmiausia techniškoji, gamtamokslinė, mediciniškoji. Tarp humanitarų (tada jie taip nebuvo vadinami) buvo keliolika atvykėlių, beje, ne pačių geriausiųjų, kai kas net su patologinėmis žymėmis. Tačiau malonu prisiminti istorikę bei oratorę Aleksandrą Gulbinskienę; puikūs buvo medicinos specialistai ir šviesūs žmonės Elena Kutorgienė, Zigmas Januškevičius, Juozas Kupčinskas, Pranas Mažylis, technikos mokslų kūrėjai Kazys Baršauskas, Stasys Vabalevičius; visuomenės veiklos avangarde buvo botanikas Kazimieras Grybauskas, agronomai Jonas Kriščiūnas ir Viktoras Ruokis. Daugelis jų – žinomi profesoriai, akademikai. Kaunas garsėjo savo universitetu, kuriam vadovavo chemijos mokslininkas Antanas Purėnas. Visos aukštosios mokyklos turėjo kūrybinių mokslininkų ir pedagogų. (Visus juos gražiai ir švelniai globojo Janina Narkevičiūtė (buvusi partizanė, tuo metu viena Kauno miesto vadovų).

<…>

Kaune tuo metu „nomenklatūriniai kolaborantai“ vykdė pokario penkmečio planus. Tik tikras darbas ir nuopelnai teko darbininkams, mokytojams, gydytojams, įvairių įstaigų tarnautojams, be kurių veiklos neįmanomas joks socialinis bei kultūrinis gyvenimas. Visi dirbo. Bedarbystės „profesija“ nebuvo žinoma. Darbo rezultatai buvo akivaizdūs materialinių ir dvasinių vertybių pavidalu. Nepateisinama istorinė neteisybė ir moralinė skriauda paniekinti anuo metu dirbusius žmones kaip tariamos okupacijos prievartautus. Jie nesišaukė užjūrio išvaduotojų, nors visokie gandai juos nuolat žadėdavo. Mieste buvo ramu, ir kriminalinė kronika niekam nesukėlė fantastiško įvaizdžio apie jos kraupumą nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau neramios žinios ateidavo iš kaimų. Iš pakaunės irgi tekdavo išgirsti apie teroro aktus. Kaimas gyveno baimėje.

[Vienus išvarė, kiti sugrįžo / Jokūbas Minkevičius // Gairės. – 1995, liepos 7, p. 41–48.]

Vinco Kazanavičiaus (gim. 1928) – tremtinio atsiminimai apie sugrįžimą iš Sibiro taigos, gyvenamosios vietos, darbo paieškas, prisiregistravimo ir kitus sunkumus Kaune.

Kaune

PIRMOS DIENOS LIETUVOJE

Važiuojant pro langus matėsi sodybos, miškai ir pakelės stotys. Nekantriai laukėme kelionės pabaigos. Vilniuje išlipo bendrakeleivė senutė Žingulienė, o mes, jau grąžinę patalynę, nekantravome greičiau išlipti Kaune. Įvažiavę į tunelį supratome, kad čia jau atsidūrėme. Greitai su bagažais buvome prie durų. Konduktorė eidama garsiai šaukė „vokzal Kaunas“.

Išlipę iš traukinio pasijutome lyg kitame pasaulyje, buvo nešalta, o tik 1960-ųjų spalio trečiosios rytas, dvelkė maloni vėsuma. Nespėjome apsidairyti, kai sesuo Valytė mus pasitiko. Ji buvo gerokai pasikeitusi, atrodė sublogusi, gal dėl to, kad jau neturėjo didelių gražių kasų. Aplinkui girdėjosi tik rusiškai kalbant. Valytė nusivedė mus į Vytauto prospektą ir atvažiavus geltonam autobusui į jį įsėdom. Pirmą kartą išgirdau, kad visi kalba lietuviškai. Pasijutau lyg iš sapno atsibudęs: tikrai esame Lietuvoje, tarp savųjų. Sibire išgirdus kalbant lietuviškai stengiesi prie to žmogaus prieiti ir pakalbėti, o čia jau visi lietuviai. Kaip gera, malonu, per kūną perbėgo nepakartojamai šiltas jausmas.

<...>

Zigmo Tamakausko – pogrindinės organizacijos nario, pedagogo, publicisto, Lietuvos istorijos ir tradicijų puoselėtojo, visuomenininko, atsiminimai apie 1955 m. Vėlinių minėjimą.

Vėlinių paminėjimai

Artėjo 1955 metų lapkritis. Jau buvau Vilniaus universiteto pirmo kurso studentas lituanistas. Turėjau bendraminčių draugų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, su kuriais mus siejo pogrindinės veiklos šventa priesaika Dievui ir Tėvynei. Kilo mintis sutvarkyti lietuvių lakūnų ir karių žolėmis bei krūmais apaugusius kapus Kauno Vytauto prospekto Senosiose kapinėse. Ėmėmės darbo. Lakūnų kapai su sukryžiuotais propeleriais lyg pašviesėjo, pasipuošė mūsų papuoštomis gėlėmis. Dar labiau pašviesėjo mūsų širdys padarius gerą darbą. Tačiau šis mūsų darbas neliko nepastebėtas netoliese šlitinėjančių, galvas į atstatytas apykakles įtraukusių vyrų. Vienas jų prisiartinęs pasiteiravo, kodėl mes tvarkome tuos kapus, gal čia palaidoti mūsų giminės. „Ne, – drąsiai atsakė su mumis buvusios mergaitės, – mums labai patinka lakūnai...“ Kiek pastovėjęs nekviestasis nudūlino prie savo kompanijos, neatitraukusios akių nuo mūsų. O mes ramiai užbaigę darbą, uždegėme žvakutes, drauge sukalbėjome mirusiems skirtą maldelę. Maldelę žuvusiems lietuvių kariams ir 1941 metų birželio sukilėliams.

Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. (...) Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. Šios šviesos negalėjo užtemdyti okupantų valdžios pastatyta didžiulė aptvara. Ji buvo pralaužta. Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. Jaunuoliai, užsiropštę ant kryžmenos prašė paduoti dar daugiau žvakių, paminklo papėdėje, apsuptas susirinkusiųjų rato, jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus, iš mūsų lūpų sklido giesmės (...) Žmonės lyg nepaisė netoliese vaikštinėjančių uniformuotų valdžios vyrų. Mūsų gyvų rankų ratas saugojo kalbančiuosius prie paminklo. Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas... Tačiau sparnuota jaunystė to nepaisė.

[Vėlinių paminėjimai // Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune : nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto / [sudarytoja ir projekto vadovė Rimantė Tamoliūnienė]. – Kaunas, 2007. – P. 37.]

Aldona Karkauskienė – Romo Kalantos lietuvių kalbos mokytoja, prisimena savo mokinio laidotuvių dieną – 1972 m. gegužės 18 d.

1972-ųjų Kauno pavasaris – „Kalantinės“

Kai susirinko visi į laidotuves, velionio nerado. Tai buvo didelė jų klaida. Nes gal būtų viskas vykę Romainiuose, kapinės tada buvo pustuštės. O paskui žmonės įpyko, ir jaunimas išėjo į Laisvės alėją.

Manęs (saugumas) klausė, kas ten buvo Laisvės alėjoje? Vienąkart nusiuntė pažiūrėti ar nėra mokinių. O vakare atvažiavo iš Saugumo su mašina ir išvežė jų ieškoti. Vos vos su „bananu“ negavau... Pilna! Ką ten įžiūrėsi tūkstantinėje minioje savo mokinį. Dienos metu kai buvau, mačiau kauniečių veidus. Galvojau: na, sprogs! Gražiai pasipuošę ponai ir ponios, tokia dar smetoninė publika, o veidai... Milicijos kursantai – jaunučiai, nieko neturi, jokių priemonių, jie tik neleidžia į sodelį. Žmonių minia didelė, iš veidų matėsi, kad tereikia mažos kibirkštėlės ir bus muštynės ar pan. Vakare jau buvo pilna milicijos, kareiviai su bananais visus vaikė, nežiūrėjo nei amžiaus, nieko. Buvo labai daug jaunimo, bet labai daug ir vyresniųjų, atrodė, kad visa Kauno senoji inteligentija išėjo į gatves.

[Vėlinių paminėjimai // Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune : nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto / [sudarytoja ir projekto vadovė Rimantė Tamoliūnienė]. – Kaunas, 2007. – P. 111.]

Vytauto Čeponio, Laimono Bartusevičiaus, Edmundo Rimkevičiaus – buvusių I Kauno miesto Tarybos deputatų Sąjūdžio klubo narių prisiminimai apie Sąjūdžio struktūrų veiklą Kaune 1988–1992 m.

Gintaro Puko (g. 1950) – teisininko, buvusio Kauno miesto tarybos pirmininko, mintys apie 1991 m. sausio įvykius Kaune.

Sausio 11-ąją buvo užimtas „Vairo“ viešbutis. Karo komendanto teigimu, akciją vykdė ne Kaune dislokuoti kariškiai. Patalpos paliktos tik sausio 19 dieną, padarius nemažus nuostolius. Jau šių įvykių išvakarėse mėginta užmegzti ryšius su kariškiais, norėta aiškintis padėtį, bet vyriausieji kariuomenės vadai Kaune oficialių pokalbių vengė. Mieste įvyko ir dvi autoavarijos, pareikalavusios žmonių aukų. Duomenų, kad kareiviai jas įvykdė tyčia – nėra. Kariškiai buvo sulaikę ir dvi taksi mašinas, kurios jiems pasirodė... įtartinos. Po kurio laiko vairuotojus paleido, dar vėliau grąžino ir taksi. Karinės technikos judėjimas miesto gatvėmis buvo aiškinamas tuo, kad iš dalinio pabėgo vienas, po to – dar trys kareiviai.

Miestas buvo pasiruošęs viskam. Kai sekmadienio naktį pasigirdo sirenos, ir visi pasipylė į gatves, buvo aišku, kad miestas iš tikrųjų pakilo ginti laisvės. Netrukus paaiškėjo, kad po kruvino šturmo prie televizijos bokšto Kaunas liko vieninteliu informacijos šaltiniu visam pasauliui. Tik iš Kauno buvo galima paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje teisiniu, moraliniu aspektu. Laisvės balsas per Suomiją, Lenkiją sklido toliau. Televizijos redakcija ne tik teikė informaciją, bet ir registravo faktus. Buvo įvesta kontrolė, kad nepraslystų dezinformacija. O jos sekmadienio naktį ir vėliau netrūko. Pasipylė veiksmai, kuriuos buvo galima vertinti kaip provokacijas. Tarybos deputatai vyko į bręstančių konfliktų židinius, stengėsi juos neutralizuoti, nors kariškiai buvo pateikę mums net ultimatumą, reikalaudami nesiburti gatvėse.

Juozo Aučiniko – buvusio Kauno miesto tarybos nario atsiminimai apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Kaune.

2. Sekmadienis, sausio 13-oji

[Sausio akcija Kaune / Juozas Aučinikas. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, kovo 22, p. 1.]

Zenono Šalnos – verslininko, visuomenininko, buvusio Kauno miesto tarybos nario atsiminimai apie 1991 m. sausio įvykius Kaune.

[Tauta rinkosi laisvę: spausdiname Sausio 13-osios įvykių liudininko mintis apie patirtus išgyvenimus ir Sausio 13-osios prasmę : [pokalbis su kauniečiu verslininku, buvusiu Kauno miesto tarybos nariu Z. Šalna] / kalbino A. Šuopytė. – Nuotr. // Tremtinys. – 2006, sausio 12, p. 4.]

Šioje bibliografijoje pateikiamos nuorodos į autobiografinius tekstus, kuriuose atsispindi Kauno viešosios erdvės. Autobiografiniai tekstai suprantami kaip atsiminimai, dienoraščiai, laiškai, taip pat iš dalies eseistika ir publicistika.

Senojo Kauno atveju peržengiama autobiografikos riba ir pateikiamos nuorodos į įvairesnio pobūdžio šaltinius. Kauno viešosios erdvės – tai gamtinė aplinka, urbanistinės erdvės (gatvės, aikštės, turgūs, parkai), laisvalaikio leidimo erdvės, švietimo, kultūros ir religinio gyvenimo institucijos. Taip pat įtraukiami visuomeniniai įvykiai (suvažiavimai, kongresai, šventės ir pan.) bei įrašai apie žinomesnių asmenų visuomeninę veiklą. 

Asmenys, palikę publikuotų autobiografinio pobūdžio žinių, kiekvienoje laikmečio atkarpoje grupuojami pagal abėcėlinę seką.

KAUNAS iki 1843 m.

[Anonimas. Bernardinų vienuolis]

► Napoleono armijos įsiveržimas į Kauną 1812 m.: amžininko aprašymas / par. B. Dundulis [lenkų k.] // Mokslo darbai / Vilniaus valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas. – [T.] 32 : Istorija, [t.] 2 (1960), p. 249–261. 
► Pavadinus Nežinomo vienuolio pasakojimas šio teksto fragmentų vertimas skelbiamas elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai“.

Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų, pirmiausia bernardinų, likimą 1812 m. karo dienomis. Vis dėlto jo žvilgsnis aprėpia ir platesnę miesto gyvenimo panoramą bei prancūzų ir rusų kariškių elgseną.

Bernoulli Johann III (1744–1807 m.), astronomas ir matematikas.

► Podróż po Polsce. 1778 / Johann Bernoulli // Polska Stanisławowska w oczach cudzoziemców. – Warzsawa, 1963. – T. 1. – P. 327–476. 

Kaune lankėsi 1778 m. rugsėjo mėn. 17 d. Bendrais bruožais aprašo miesto architektūrą, turgų, kaunietišką midų (p. 330).

Bieńkowski Franciszek (1730 – po 1792 m.), kunigas jėzuitas, Collegium nobilium Varšuvoje dėstytojas, Lietuvos ir Lenkijos mokyklų generalinis vizitatorius 1778–1786 m. 

► Raport o szkołach W. Ks. Kit. w wydziale litewskim i żmudzkim wizytowanych w roku 1783 w mięsiącu , czerwcu i lipcu, dany Prześwietnej Komisji Edukacji Narodowej i Szkołe Głównej W. Ks. Lit przez ks. Franciszka Bieńkowskiego s. t[heologiae] i obojga praw doktora, proboszcza dywińskiego / [Franciszek Bieńkowski] // Raporty generalnych wizytatorów szkół Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim (1782–1792) / opracowały Kalina Bartnicka i Irena Szybiak. – Wrocław, etc., 1974. – P. 97–117.

Aprašoma Kauno mokyklos vizitacija 1783 m. birželio 27–28 d. Išvardijami ir charakterizuojami mokytojai (p. 111). 

► O stanie szkół W. Ks. Lit. przez niżej podpisanego wizytowanych roku 1786 / [Franciszek Bieńkowski] // Raporty generalnych wizytatorów szkół Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim (1782–1792) / opracowały Kalina Bartnicka i Irena Szybiak. – Wrocław, etc., 1974. – P. 157–173.

Aprašoma Kauno mokyklos vizitacija 1786 m. birželio 17 d. Išvardijami ir charakterizuojami mokytojai ir klasės, socialinė mokinių sudėtis, ūkinė kolegijos padėtis (p. 165–166). 

Jaksa Jakub (1743 – po 1792 m.), kunigas jėzuitas, Vyriausios Lietuvos mokyklos profesorius, Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius 1785–1790 m. 

► Wypisy z protokolu wizyt szkół [....] odbytych przez ks. Jakuba Jaksę w czasie od 11 V do 13 VII 1789 r. // Raporty generalnych wizytatorów szkół Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim (1782–1792) / opracowały Kalina Bartnicka i Irena Szybiak. – Wrocław, etc., 1974. – P. 407–480.

Aprašoma Kauno mokyklos vizitacija 1789 m. birželio 3–4 d. Įvairiapusiškai aprašoma padėtis mokykloje ir mokinių gyvensena, apibūdinama mokyklos vaistinė, pristatomi geriausi mokiniai (p. 427–431). 

Lannoy Ghillebert de (1386–1462 m.), burgundų riteris, diplomatas, memuaristas.

► Ištraukos iš “Voyages et ambasades”, kur kalbama apie Lietuvą [prancūzų kalba] / Ghillebert de Lannoy // Praeitis. – 1933. – T. 2. – P. 151–157. 
► Fragmentų vertimas: Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą // Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – 2-as pat. leid. – Vilnius, 1988. – P. 49–53.

1413–1414 m. žiemą lankėsi Kaune. Mini miestą ir pilį (originale – p. 154; vertime (p. 52).

Macianskis Juozapas [Maciański Józef], bajoras, samdomas tarnautojas

► Miasto Kowno / [Józef Maciański] // Teodora Narbuta pomniejsze pisma historyczne, szczególnie do historyi Litwy odnoszące się. – Wilno, 1856. – P. 270-286. 
► Vertimas: Kauno miestas / Juozapas Macianskis // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 1998. – T. 1. – P. 187-198.

Pirmoji Kauno miesto istorija, parašyta 1817 m. Autorius aprašo laikmetį, kurio pats yra liudininkas - XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią. Pateikiamos apibendrinančios ir statistinės žinios apie prekybinę miesto apyvartą iki 1795 m. bei miesto nuosmukį po prijungimo prie Rusijos ir ypač per 1812 m. karą. 

Medekša Steponas Pranciškus [Medeksza Stefan Franciszek] (apie 1629–690/1696 m.), karaliaus sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas, Vyriausiojo tribunolo deputatas, diplomatas, memuaristas.

► Stefana Franciszka z Prószcza Medekszy sekretarza Jana Kazimierza, Sędziego Ziemskiego Kowieńskiego księga pamiętnicza wydarzeń zaszłych na Litwie 1654–1668. – Kraków, 1875 (Scriptores Rerum Polonicarum ; t. 3). – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/docmetadata?id=oai:kpbc.umk.pl:36931&from=FBC. – Žiūrėta 2009 m. lapkričio 3 d.
► Fragmentų vertimas: Dvi Stepono Medekšos kelionės per Lietuvą karo, bado ir maro metu // Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – 2-as pat. leid. – Vilnius, 1988. – P. 99–104. Fragmentas apie Kauną skelbiamas elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai“.

1655 m. rugsėjo 9 d. lankėsi Kaune. Pristatomas Kauno vaizdas po rusų kariuomenės nusiaubimo (originale – p. 17–18; vertime – p. 99–100).

Mickevičius Adomas [Mickiewicz Adam] (1798–1855), poetas. Kauno apskrities mokykloje 1819–1821 ir 1822–1824 m. dirbo literatūros ir istorijos mokytoju.

Kaunietiško laikotarpio laiškai skelbti įvairiuose A. Mickevičiaus laiškų rinkiniuose. Čia pagal publikacijų datą pateikiami pilniausi rinkiniai:
► Nieznane pisma Adama Mickiewicza: (1817–1823) / z Archiwum Filomatów wyd. Józef Kallenbach. – Kraków – Warszawa, 1910.
► Dzieła wszystkie / Adam Mickiewicz. – T. 10: Listy i przemówienia / wydali Tadeusz Pini i Marian Reiter. – Lwów, 1911. 
► Korespondencya Filomatów: 1815–1823. T. 1–5 / wyd. Jan Czubek, Kraków, 1913 (Seria: Archiwum Filomatów; cz. 1).
► Dzieła wszystkie / Adam Mickiewicz. – T. 13. Listy. – T. 1, 1817–1831 / oprac. Jan Czubek; wstęp napisał Stefan Kołaczkowski. – Warszawa, 1936.
► Dzieła / Adam Mickiewicz. – T. 14. – Listy. Cz.1 / oprac. Stanisław Pigoń. – Warszawa, 1953.
► Dzieła / Adam Mickiewicz. – T. 14. – Listy. Cz.1: Od roku 1817 do roku 1831 / oprac. Stanisław Pigoń. – Warszawa, 1955.
► Dzieła / Adam Mickiewicz. – T. 14. – Listy. Cz. 1, 1815–1829 / oprac. Maria Dernałowicz, Elżbieta Jaworska, Marta Zielińska. – Warszawa, 1998.

Laiškuose aprašytas Kauno apylinkių gamtovaizdis [J. Čečiotui ir T. Zanui 1820 05 10 (22)], užsimenama apie Nemuno užšalimus ir potvynius [filomatams 1819 11 10 (22), J. Ježovskiui 1820 04 08 (20)]. Skundžiamasi viešojo gyvenimo skurdumu, įvarančiu nuobodulį [J. Čečiotui 1819 11 27 (12 09), J. Čečiotui 1820 02 19 (03 02), O. Petraškevičiui 1820 10 10(22), T. Zanui 1822 09 16 (28), P. Malevskiui 1822 11 20(12 02)], aprašoma mokykla bei jos mokiniai [J. Ježovskiui 1819 10 18 (30), J. Ježovskiui 1819 11 19 (12 01), filomatams 1820 01 27 (02 08), T. Zanui 1820 05 13 (25), P. Malevskiui 1820 06 16 (28), J. Ježovskiui 1821 02 10 (22)], užsimenama apie kultūrinį gyvenimą [J. Ježovskiui 1819 11 12 (24), O. Petraškevičiui 1820 11 01 (13)].

Niemcewicz Julian Ursyn (1758–1841 m.), dvarininkas, 1794 m. sukilimo dalyvis, dramaturgas, prozininkas, memuaristas ir dienoraštininkas.

► Juljana Ursyna Niemcewicza, podróże historyczne po ziemiach polskich między rokiem 1811 a 1828 odbyte. – Paryź, 1858. – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/publication/5790. – Žiūrėta 2009 m. spalio 5 d.

Kaune lankėsi 1819 m. Aprašomas apsilankymas Pažaislyje, remiantis miesto archyvo dokumentais pristatoma Kauno istorija, aprašomos miesto bažnyčios (p. 364–370).

Odyniec Antoni Eduard (1805–1885 m.), poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, memuaristas.

► Wspomnienia z przeszłości opowiadane Deotymie / Antoni Eduard Odyniec. – Warszawa, 1884. – Prieiga per internetą. URL: http://www.pbi.edu.pl/book_reader.php?p=42202. – Žiūrėta 2009 m. spalio 21 d.

Kaune lankėsi 1823 m. gegužės mėn. Aprašomas apsilankymas pas Adomą Mickevičių – 222–239.

Pilchowski Dawid Zygmunt (1735–1803 m.), kunigas jėzuitas, Vyriausios Lietuvos mokyklos profesorius, Edukacinės komisijos mokyklų vizitatorius 1783–1787 m., Vilniaus pavyskupis (sufraganas).

► Wypisy z protokołów wizyt odprawionych roku 1787 [przez Dawida Pilchowskiego] // Raporty generalnych wizytatorów szkół Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim (1782–1792) / opracowały Kalina Bartnicka i Irena Szybiak. – Wrocław, etc., 1974. – P. 254–279.

Aprašoma Kauno mokyklos vizitacija 1787 m. liepos 6 d. Aprašoma mokyklos dienotvarkė, išvardijamos klasės ir gabūs mokiniai (p. 265–266).

Piramowicz Grzegorz (1735–1801 m.), filosofas, kunigas jėzuitas, poetas, rašytojas, Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius 1782 m.

► [Raport z wizyty generalnej szkół W. Ks. Lit., wydziałów litewskiego i żmudzkiego, odbytej przez Grzegorza Piramowicza w 1782 r.] // Raporty generalnych wizytatorów szkół Komisji Edukacji Narodowej w Wielkim Księstwie Litewskim (1782–1792) / opracowały Kalina Bartnicka i Irena Szybiak. – Wrocław, etc., 1974. – P. 31–96. 

Aprašoma Kauno mokyklos vizitacija 1782 m. liepos 10 d. Pateikiamos mokytojų charakteristikos, kolegijos klasių aprašymas, ūkinė kolegijos padėtis, konfliktas tarp Kauno katedros vikaro ir mokyklos, teikiami pasiūlymai (p. 87–91).

Pranckevičius (Frąckiewicz) Pranciškus Mykolas (1717–1788 m.), Kauno parapijos klebonas 1763–1788 m.

► Kauno parapijos bažnyčios inventorius, surašytas 1782 m. liepos 15 d. toliau pasirašiusiojo kunigaikščio, Jo malonybės Masalskio, Vilniaus vyskupo paliepimu / [Pranciškus Mykolas Pranckevičius] // Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. / sudarė ir parengė Vytautas Jogėla. – Vilnius, 2001. – P. 2–93 (Lietuvos istorijos šaltiniai; t. 6). 

Tekstas lenkiškai ir lietuviškai. Aprašoma Kauno bažnyčia ir altorių brolijos (p. 2–23), zakristija (p. 22–33), šventorius (p. 32–33), bažnyčios knygos (p. 32–35), atlaidai (p. 34–35), pamaldos (p. 34–37), fundacijos (p. 38–41), keturios špitolės (p. 40–43), Rožančiaus brolija (p. 44–45), devynios miesto vienuolynų bažnyčios dominikonų [Dievo Kūno], bernardinų [šv. Jurgio], pranciškonų [Mergelės Marijos ėmimo į Dangų], jėzuitų [šv. Pranciškaus Ksavero], rokitų [šv. Gertrūdos], benediktinių [šv. Mikalojaus], bernardinių [Švč. Trejybės], basųjų karmelitų [šv. Elijo] (p. 46–49), keturios Kauno parapijai nepriklausančios miesto bažnyčios – šv. Kryžiaus, Pažaislio, Linkuvos, Skriaudžių (p. 48–51), dvi koplyčios – Aleksote ir šalia Marvos dvaro (p. 52–53), Kauno klebonija (p. 52–57), bažnyčios sklypai ir namai (p. 56–63), palivarkas Kleboniškyje ir kaimai (p. 63–81), klebonijos pajamos ir išlaidos (p. 82–85), trys Kauno parapijos dalys (p. 84–89), kitos miesto konfesijos – liuteronai, kalvinistai, totoriai, žydai (p. 88–91), gydytojai ir vaistinės (p. 90–91), amatininkai (p. 90–93), kapinės (p. 92–93), parapijos mokykla (p. 92–93). 

► Kauno parapija [1784 m.] / [Pranciškus Mykolas Pranckevičius] // Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. / sudarė ir parengė Vytautas Jogėla. – Vilnius, 2001. – P. 650–673 (Lietuvos istorijos šaltiniai; t. 6). 

Tekstas lenkiškai ir lietuviškai. Topografinis parapijos aprašymas, parengtas 1784 m. 

Schulz Joachim Christoph Friedrich (1762–1798 m.), filologijos mokytojas, prozininkas, keliautojas, memuaristas.

► Reise eines Liefländers von Riga nach Warschau / [Friedrich Schulz], Berlin, 1795. – Bd. 1; 
► Reise eines Livländers von Riga nach Warschau ein deutscher Bericht von der polnischen Adelsanarchie aus den Jahren 1791–1793 / Friedrich Schulz. – Breslau, 1941. 

Vertimai į lenkų kalbą: 
► Polska w roku 1793: według podróży Fryderyka Szulc'a, Drezno, 1870 (Biblioteka pamiętników i podróży po Dawnej Polsce, t. 1). 
► Polska w roku 1793: według podróży Fryderyka Szulc'a. – [Wyd. 2-ie]. – Warszawa, 1900. 
► Podróże Inflantczyka, z Rygi do Warszawy i po Polsce w latach 1791–1793 / Fryderyk Schulz. – [Wyd. 3-ie]. – Warszawa, 1956.
► Podróże Inflantczyka, z Rygi do Warszawy i po Polsce w latach 1791–1793 / Fryderyk Schulz. – [Wyd. 4-e] // Polska Stanisławowska w oczach cudzoziemców. – Warszawa, 1963. – T. 2. – P. 381–674. 

► Fragmento, kuriame aprašoma Lietuva, vertimas į lietuvių kalbą: Mokytojo Frydricho Šulco 1793 metų kelionės įspūdžiai // Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – 2-as pat. leid. – Vilnius, 1988. – P. 108–124. Fragmentas apie Kauną skelbiamas elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai“.

Autorius Kaune galėjo lankytis du kartus – 1791 m. rudenį, kuomet iš Mintaujos (Jelgavos), kurioje gyveno, vyko į Varšuvos seimą ir 1793 m. pavasarį, kuomet vyko į Italiją. Pirmajame, anoniminiame savo kelionių aprašymo leidime, jis pateikė tik 1793 metus, nors savo pastebėjimus fiksavo abiejų kelionių metu. Aprašomas apsistojimas Vilijampolėje, Kauno vaizdas, midaus gaminimo tradicija, persikėlimas per Nemuną (vertimas į lenkų kalbą iš 3-io leidimo – p. 32–35; iš 4-o leidimo – p. 389–392; vertimas į lietuvių kalbą – p. 112–114).

KAUNAS 1843–1905 m.

Adler Elkan Natan (1861–1946 m.), britų-žydų teisininkas, istorikas, keliautojas.

► Jews in many lands / Elkan Nathan Adler, Philadelphia, 1905. – Prieiga per internetą. URL: http://www.archive.org/details/jewsinmanylands00adleiala. – Žiūrėta 2009 m. spalio 14 d.

Kaune lankėsi 1889 m. Aprašomas atvykimas į Kauną ir pasisvečiavimas pas rabiną Izaoką Elhananą Spectorą (p. 238–240).

Dambrauskas Aleksandras (Adomas Jakštas) (1860–1938 m.), visuomenininkas, poetas, literatūros kritikas, filosofas, kunigas. Kaune gyveno 1881–84, 1895–1938 m.

► Mano atsiminimai apie vyskupą A. Baranauską / Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas // Literatūra ir kalba. – Vilnius. – 1986. – T. 19: Antanas Baranauskas. – P. 433–438.

Aprašant A. Baranausko pasivaikščiojimų įpročius užsimenama apie Nemuno pakrantes (p. 436).

Gautier Pierre Jules Théophile (1811–1872 m.) – poetas ir literatūros kritikas.

► Voyage en Russie / Theodore Gautier. – Paris, 1867. Kiti leidimai: Paris, 1875, 1961, 1990. 
► Vertimas į rusų kalbą: Путешествие в Россию / Теодор Готье. – Москва, 1988.

1858 m. rugsėjo–1859 m. kovo mėn. lankėsi Rusijoje. Grįždamas į Prancūziją 1859 m. vasario mėn. pravažiavo Kauną. Glaustai aprašomas miesto kraštovaizdis, persikėlimas per Nemuną. Remtasi vertimu (p. 341–342).

Geištoras Jokūbas [Gieysztor Jakob] (1827–1897 m.), dvarininkas, visuomenininkas, vienas 1863 m. sukilimo vadovų, tremtinys, publicistas, memuaristas. J. Geištoras turėjo namus Kaune, ten gyvendavo bajorų seimelių ar draugijų susirinkimų metu.

► Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wilno, 1913. – T. 1. – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/docmetadata?id=oai:kpbc.umk.pl:2464&from=FBC. – Žiūrėta 2009 m. spalio 23 d. 
► Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wyd. 2-ie. – Wilno–Warszawa, 1921. – T. 1. 
► Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wyd. fotoofsetowe. – Kraków, 1985. – T. 1.

Kauno gubernijos valstiečių reikalų „ypatingojo komiteto“ susirinkimas Kaune 1857 m. gegužės 30 d. (birželio 11 d.) [p. 58–64]. Kredito draugijos suvažiavimas Kaune 1861 m. kovo mėn. ir polemika apie gedulo dėl Varšuvos įvykių išraiškos formą [p. 95–97]. Vladislovo Sirokomlės apsilankymas Kaune ir jo priėmimas 1861 m. balandžio mėn. [p. 97–99]. Gedulingos pamaldos ir patriotinės giesmės Kauno bažnyčiose 1861 m. birželio mėn. [p. 107–109]. Minima patriotinė demonstracija Kaune Liublino unijai paminėti 1861 m. liepos 31 d. (rugpjūčio 12 d.) Autorius pats joje nedalyvavo [p. 117–118]. Represijos Kaune 1861 m. rugpjūčio mėn. [p. 125–126]. Jokūbo Geištoro namų Kaune reikšmė 1861–63 m. miesto visuomeniniam gyvenimui [p. 126]. Vidaus reikalų ministerijos žemės skyriaus direktoriaus Jakovo Solovjovo vizitas Kaune 1862 m. pavasarį [p. 151–152]. Kilmingųjų klubo veikla [p. 153]. Nesutarimai Kaune dvarininkų tarpe dėl sukilimo rengimo 1862 m. lapkričio mėn. [p. 182–184]. Bajorų susirinkimas Kaune 1863 sausio 8–9 d. (20–21 d.) [p. 204–208]. Sukilimo vadovybės paskyrimas Kaunui ir jo apylinkėms 1863 m. vasario mėn. [p. 256, 258]. Kauno organizacijos narių fotografijos [p. 263–264].

Gloger Zygmunt (1845–1910 m.), etnografas, archeologas, istorikas.

► Dolinami rzek: Opisy podróży wzdłuż Niemna, Wisły Bugu i Biebrzy / Zygmunt Gloger. – Warszawa, 1903. – Prieiga per internetą. URL: http://www.polona.pl/dlibra/doccontent2?id=738&from=editionindex&from=-3search&dirids=15〈=pl. – Žiūrėta 2009 m. spalio 3 d. Faksim. leid.: Warszawa, 1992. 
► Dalies knygos vertimas: Nemunu. Upių slėniais: kelionės Nemunu, Vysla, Bugu ir Bebru / Zigmuntas Gliogeris. – Vilnius, 1992. Fragmentas apie 1872 m. kelionę pro Kauną skelbiamas elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai".

Kaune lankėsi 1872 ir 1899 m. Pirmosios kelionės aprašyme piešiami Nemuno pakrančių vaizdai, atsiveriantys plaukiant nuo Pažaislio iki Panemunės ir laivybos Nemuno vaizdai pačiame Kaune. Antrosios kelionės aprašyme konstatuojama miesto pažanga, plačiau pristatoma Kauno katedra, kelionė garlaiviu iš Kauno (originalas – p. 75–83, vertimas – p. 90–99).

Korzon Tadeusz (1839–1918 m.), mokytojas, istorikas, bibliotekininkas, tremtinys. Kaune gyveno 1859–1862 m.

► Mój pamiętnik przedhistoryczny / Tadeusz Korzon. – Kraków, 1912. – Prieiga per internetą. URL: http://www.sbc.org.pl/dlibra/doccontent?id=11298&dirids=1. – Žiūrėta 2009 m. lapkričio 3 d.

Aprašoma padėtis Kauno gimnazijoje, kilmingųjų klubo veikla, reakcija Kaune 1861 m. kovo mėn. į demonstracijos sušaudymą Varšuvoje, giedojimai miesto bažnyčiose ir patriotinė demonstracija Liublino unijai paminėti, valdžios represijos (p. 71–88).

► Ze stosunków osobistych / Tadeusz Korzon // Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wilno, 1913. – T. 1. – S. 41–53. – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/docmetadata?id=oai:kpbc.umk.pl:2464&from=FBC. – Žiūrėta 2009 m. spalio 23 d.
► Ze stosunków osobistych / Tadeusz Korzon // Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wyd. 2-ie. – Wilno–Warszawa, 1921. – T. 1. – S. 41–53.
► Ze stosunków osobistych / Tadeusz Korzon // Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1864. – Wyd. fotoofsetowe. – Kraków, 1985. – T. 1. – S. 41–53.

Aprašoma patriotinių pamokslų plėtra Kauno bažnyčiose 1861 m. vasarą ir manifestacija Kaune bei Aleksote 1861 07 31 (08 12) [p. 44–46].

Paltarokas Kazimieras (1875–1958 m.), vyskupas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1894-1898, 1911-14, 1916-26 m.

► Iš Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko užrašų // Kazimieras Paltarokas. Bibliografija. Amžininkų atsiminimai, Panevėžys, 1998. – P. 76-84

Aprašomos studijos Kauno kunigų seminarijoje – ketvirtadieniniai pasivaikščiojimai mieste, savišvieta lietuvių kalba (p. 80-81).

Potocki Leon (1799–1864 m.), prozininkas, memuaristas, 1830–31 m. sukilimo dalyvis.

► Pamiętniki Pana Kamertona / przez L.P. [Leon Potocki]. – Poznań, 1869. – Cz. 1. – Prieiga per internetą. URL: http://www.pbi.edu.pl/book_reader.php?p=43426. – Žiūrėta 2009 m. spalio 16 d.

Kaune lankėsi 1853 m. vasarą. Pristatoma Kauno istorija (p. 182–193), aprašomas Pažaislis (p. 193–194), įspūdžiai apžiūrinėjant miestą (p. 194–197), atpasakojamas pokalbis Kartofliškių dvarelyje su buvusios Kauno apskrities mokyklos prefektu Stanislovu Dobrovolskiu apie A. Mickevičių (p. 197–210), sekmadieninis pasivaikščiojimas po Kauną, tuometinės mados (p. 247–253).

Sirokomlė Vladislovas [Syrokomla Władysław] (1823–1862 m.), poetas, vertėjas.

► Wyczieczki po Litwie w promieniach od Wilna / Władysław Syrokomla. – Wilno, 1860. – T. 2. – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=29219&dirids=1. – Žiūrėta 2009 m. spalio 7 d. 

Vertimai: 
► Rašytojo Vladislovo Sirokomlės išvykos iš Vilniaus // Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – 2-as pat. leid. – Vilnius, 1988. – P. 147–189; 
► Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą / Vladislovas Sirokomlė. – Vilnius, 1989. Fragmentas apie Kauną (be Pažaislio aprašymo) skelbiamas elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai“.

Kaune lankėsi 1858 m gegužės mėn. ir 1861 m. balandžio mėn. Detaliai aprašoma Pažaislio bažnyčia. Remiamasi „vytinės škiperio rankraščiu“, M. Balinskio ir J. Niemcevičiaus aprašymais. Trumpai pristatomas Senamiestis bei Kauno reikšmė Lietuvai (originale – p. 142–150; vertimuose: (1988) – p. 177–178; (1989) – p. 156–161).

► Niemen od źródeł do ujscia / Władysław Syrokomla. – Wilno, 1861. 
► Vertimas: Nemunas nuo versmių iki žiočių / Vladislovas Sirokomlė. – Kaunas, 1933; [2-as leid.]. – Vilnius, 1991.

Aprašomos Kauno bažnyčios, viešbučiai, gatvės, apylinkės. Pateikiama istorijos ir statistikos žinių – § 26 (vertime – p. 31–33).

Tiškevičius Konstantinas Benediktas Stanislovas (1806–1868 m.), grafas, ekonomistas, istorikas, archeologas, visuomenininkas.

► Wilija i jej brzegi: pod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym / Konstanty Tyszkiewicz. – Drezno, 1871. – Prieiga per internetą. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=28986&dirids=1. – Žiūrėta 2009 m. spalio 24 d. 
► Pakartotinė laida: Wilija i jej brzegi = Neris ir jos krantai / Konstanty Tyszkiewicz. – Vilnius, 2008. 
► Vertimas: Neris ir jos krantai : hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis / Konstantinas Tiškevičius. – Vilnius, 1992.

Kaune lankėsi 1857 m. Pristatoma Kauno pilies istorija, Kauno miesto pradžia, fiksuojami įspūdžiai stebint Nemuną iš Santakos (originale – p. 268–275; vertime – p. 293–300).

Tripplin Teodor (1813–1883 m.), 1830 m. sukilimo dalyvis, emigrantas, medikas, keliautojas.

► Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi odbytej w 1856 roku / Teodor Tripplin. – Wilno, 1858. – T. 1–2. – Prieiga per internetą prie I tomo. URL: http://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=28984&dirids=1. – Žiūrėta 2009 m. spalio 9 d.

Kaune lankėsi 1856 m. vasarą. Aprašoma Kauno apylinkių gamta, Senamiestis, Naujamiestis, Pažaislis (I t., p. 265–267, II t., p. 1–29).

Tumas–Vaižgantas Juozas (1869–1933 m.), kunigas, visuomenininkas, publicistas, prozininkas. Kaune gyveno 1888–1893, 1920–1933 m.

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 1995. – T. 6: Publicistika 1899–1905. 

Apie Kauno muziejaus steigimą 1899 m. [Kaune rengiamas muziejus] – p. 35–37.

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 2000. – T. 12: Publicistika 1925–1928.

Apie knygnešystę Kaune [Kauno centras] – p. 201–204 (pirmą kartą publikuota: Knygnešys. – Kaunas, 1926. – T. 1. – P. 183–187); Vytauto bažnyčios istorija iki 1925 m. [Iš Vytauto bažnyčios (Kaune) istorijų] – p. 324–334.

Valančius Motiejus (1801–1875 m.), Žemaičių vyskupas. Kaune gyveno 1864–1875 m.

► Pastabos pačiam sau / Motiejus Valančius; iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo J. Tumas. – Klaipėda, 1929.
► Pastabos pačiam sau / Motiejus Valančius; iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo J. Tumas. – [2-as leid.]. – Vilnius, 1996.
► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 2002. – T. 14. – P. 285–484. 
► Namų užrašai / Motiejus Valančius; sudarė Aldona Prašmantaitė. – Vilnius, 2003.

Kauno sakralinės erdvės aprašytos "Namų užrašuose (Pamiętnik domowy)". Tekstas rašytas 7 ir 8 dešimtmečių sandūroje ir baigtas 1873 m. 1899–1903 m. J. Tumas-Vaižgantas, gavęs rankraščius iš Valančiaus giminių ir Žemaičių vyskupijos kanceliarijos archyvo, juos vertė ir fragmentus periodikoje skelbė. 1929 m. jis išleido šių tekstų vertimų ir atpasakojimų rinkinį, pavadintą "Pastabos pačiam sau". Antras leidimas pasirodė 1996 m. Ten duomenys apie Kauno bažnyčias ir vienuolynus sukaupti atskirame skyriuje, pavadintame „Kauno vienuolynai“. Tuo metu originalo rankraščiai buvo laikyti prapuolę ir Vaižgantas tekstą rengė pagal savo paties anksčiau atliktus vertimus. 4-o dešimtmečio pabaigoje rankraščiai atsirado. Tik 2003 m. pasirodė dvikalbis "Namų užrašų" leidimas (kuriuo čia remiamasi), parengtas pagal Valančiaus rankraščių originalą.

Kamaldulių Pažaislyje istorija – p. 577–581: [nr. 8]; Šv. Petro parapijinės bažnyčios istorija – p. 607–613: [nr. 12–13]; Vyskupijos centro perkėlimas į Kauną – p. 613–617: [nr. 14]; Bernardinių vienuolyno istorija – p. 661–667: [nr. 27–28]; Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios istorija – p. 667–671: [nr. 29–30]; Šv. Kryžiaus koplyčia prie Šv. Gertrūdos bažnyčios – p. 671–673: [nr. 31]; Jėzuitų bažnyčios istorija – p. 673–677: [nr. 32]; Domininkonų bažnyčios istorija ir jos pavertimas cerkve – p. 677–679: [nr. 33–34]; Šv. Gertrūdos bažnyčios istorija ir likimas – p. 679–681: [nr. 35]; Benediktinių bažnyčios istorija – p. 681–685: [nr. 36]; Šv. Kryžiaus bažnyčios ir karmelitų vienuolyno istorija – p. 685–687: [nr. 37]; Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno istorija – p. 689–693: [nr. 39–40].

KAUNAS 1905–1918 m.

Banaitis Kazimieras Viktoras (1896–1963 m.), kompozitorius, muzikos dėstytojas, emigrantas. Kaune gyveno 1906–1921, 1928–1944 m.

► Atsiminimai ir įspūdžiai apie Juozą Naujalį // Naujoji Romuva. – 1934. – Nr. 194. – P. 651–652. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=62955. – Žiūrėta 2009 lapkričio 11 d. Sutrumpinus perspausdinta: Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 135–139. 

XX a. pradžios Kauno Senamiesčio aprašymas.

Banaitis Saliamonas (1866–1933 m.), visuomenininkas, spaustuvininkas, politikas, publicistas. Kaune gyveno 1904–33 m.

► Curriculum vitae / Saliamonas Banaitis // Žaltvykslė. – 1992. – Nr. 9/10. – P. 12–18; perspausdinta: Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 38–52.

Aprašo savo visuomeninę veiklą 1904–1915 m. – savo spaustuvės darbą, veiklą Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete, Kauno lietuvių visuomenės santykius su vokiečiais pirmaisiais okupacijos mėnesiais.

Banaitis Vytautas (1900–1980 m.), karininkas, valdininkas, filologas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1900–1924, 1925–1980 m.

► Saliamono Banaičio spaustuvė / Vytautas Banaitis // Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 79–84.

Aprašo savo tėvo – S. Banaičio spaustuvės darbą bei jos visuomeninę reikšmę.

Bružas Antanas (1893–1970 m.), vargonininkas, muzikos mokytojas, spaudos darbuotojas. Kaune gyveno 1908–1909, 1920–1945 m.

► Susitikimai su dainos puoselėtoju / Antanas Bružas // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 152–163.

Atsiminimai iš Juozo Naujalio vargonininkų mokyklos gyvenimo 1908 m. (p. 153–160).

Dambrauskas Aleksandras (Adomas Jakštas) (1860–1938 m.), visuomenininkas, poetas, literatūros kritikas, filosofas, kunigas. Kaune gyveno 1881–84, 1895–1938 m.

► Iš Kauno kronikos [dienoraštis 1907–1909 m.] / Aleksandras Dambrauskas // Mūsų senovė. – Kaunas, 1921. – T. 1. Kn. 1. P. 39–52; Tilžė, 1921. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=67836. – Žiūrėta 2009 m. spalio 13 d. T. 1. Kn. 2. P. 53–65. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=67835. – Žiūrėta 2009 m. spalio 13 d. 
► Mano užrašai [dienoraštis 1915–1916 m.] / Aleksandras Dambrauskas // Mūsų senovė. – Tilžė, 1922. – T.1. – Kn. 3. – P. 398–409. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=67834. – Žiūrėta 2009 m. spalio 13 d. 1922. T. 1. Kn. 4/5. – P. 796–807. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=67833. – Žiūrėta 2009 m. spalio 13 d.

Publikuotame dienoraštyje už 1907 12 31–1909 09 08 ir 1915 11 15 (28)–1916 04 22 yra įrašų apie viešąjį Kauno gyvenimą, karo laikmečio kasdienybę.

► A. a. Salemonas Banaitis (1866–1933) / A. Jakštas // Židinys. – 1933. – Nr. 5–6. – P. 478–483. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=127274. – Žiūrėta 2009 m. lapkričio 3 d. Perspausdinta: Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 190–198.

Nušviečiama S. Banaičio visuomeninė veikla iki I pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metais – spaustuvės veikla, darbas Nukentėjusių nuo karo šelpti komitete, gimnazijos steigimas, buhalterijos kursai, veikla nepriklausomybės atkūrimo labui.

Daugirdas Tadas [Dowgird Tadeusz] (1852–1919 m.), archeologas, dailininkas, visuomenininkas, Kauno miesto muziejaus direktorius. Kaune gyveno 1907–1919 m.

► Kaunas vokiečių okupacijoje / Tadas Daugirdas; įvadas M. Urbšienės // Karo archyvas, 1938, t. 9, p. 117–182. Atspaudas: Kaunas, 1937. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=4485. – Žiūrėta 2009 m. spalio 6 d.

T. Daugirdas lenkiškai nuo 1914 07 14 (27) iki 1915 11 25 rašė dienoraštį. Marija Urbšienė 1938 m. parengė antrosios jo dalies (1915 08 06 (19) – 11 25) vertimą ir įvade į publikaciją atpasakojo kai kuriuos pirmosios dalies fragmentus. Dienoraštyje atsispindi Kauno užėmimas ir kasdienis miesto gyvenimas pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Yčas Martynas (1885–1941 m.), visuomenininkas, politikas, advokatas. Kaune gyveno 1911–15, 1919–40 m.

► Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius / Martynas Yčas // Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai / Arkivyskupas Pranciškus Karevičius. – Vilnius, 2006. – P. 357-375

apie P. Karevičiaus ingresą 1914 m. – p. 359-362; P. Karevičiaus grįžimas į Kauną ir jo sutikimas 1916 08 19 (p. 365-366)

Janulaitis Augustinas (1878–1950 m.), visuomenininkas, istorikas, teisininkas. Kaune gyveno 1919–50 m.

► Keletas atsiminimų apie Petrą Leoną / Augustinas Janulaitis // Kultūra. – 1938. – Nr.5. – P. 311–313. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=131347. – Žiūrėta 2009 m. spalio 24 d.

Charakterizuojamas Kauno visuomeninis gyvenimas nuo 1906 m. iki I pasaulinio karo.

Kazimieraitis P.

► Tomas Žilinskis Kaune / P. Kazimieraitis // Lietuvos mokykla, 1919/1920. Kn. 3. – P. 605–606. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=118622. – Žiūrėta 2009 m. rugsėjo 30 d.

Aprašoma lietuvybės Kaune padėtis XX a. pradžioje ir T. Žilinsko vaidmuo lietuvybės pozicijų stiprinime.

Karevičius Pranciškus (1861–1945 m.), vyskupas. Kaune gyveno 1914–1915, 1916–1926 m.

► Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai / Arkivyskupas Pranciškus Karevičius. – Vilnius, 2006.

P. Karevičiaus ingresas 1914 m. (p. 215–216), P. Karevičiaus grįžimas į Kauną ir jo sutikimas 1916 08 19 (p. 256–257), Vilhelmo II vizitas Kaune (p. 260).

Kriaučiūnas Jonas (1864–1941 m.), knygnešys, spaudos darbuotojas, publicistas, teisininkas. Kaune su pertraukomis gyveno 1916–1941 m.

► Iš mano atsiminimų apie Saliamoną Banaitį / Jonas Kriaučiūnas // Rytas. – 1933, rugsėjo 12. – nr. 206. – p. 3. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=121622. – Žiūrėta 2009 m. spalio 9 d.

Aprašoma Saliamono Banaičio visuomeninė veikla Kaune 1904–1915 m.

Leonas Petras (1864–1938), visuomenininkas, sociologas, teisininkas. Kaune gyveno 1906–1915, 1919–1938 m.

► Raštai / Petras Leonas. – Vilnius, 2005. – T. 3: Teisinė publicistika. Pergyvenimai ir atsiminimai. Teisinis palikimas. Bibliografija.

Kauno lietuvių visuomenės lyderiai 1906 m. (p. 382–383), pasiruošimas rinkimams į II Dūmą Kaune (p. 383–384), lietuvių moterų suvažiavimas 1907 m. (p. 392–393), „Saulės“ draugijos mokyklos namo pašventinimas Šančiuose ir antroji lietuvių dailės paroda Kaune 1908 m. (p. 395–396), Gabrieliaus Landsbergio veikla „Dainoje“ 1908–1909 m. (p. 397), vyskupo Gasparo Cirtauto ingresas 1910 m. (p. 399–400), incidentas „Saulės“ draugijos mokyklos namo dėl tautinio himno 1910 m. (p. 400), antroji lietuvių dailės paroda Kaune 1911 m. (p. 401), komisijos dėl vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo mieste įsteigimas 1911 m. (p. 402), gubernatoriaus Veriovkino išlydėtuvės į Vilnių 1912 m. (p. 403), pasiruošimai rinkimams į IV Dūmą Kaune 1912 m. (p. 403–404), Kauno advokatų charakterizavimas (p. 412–413). POW byla 1919 m. (p. 422–430), Aukštųjų kursų įsteigimas 1920 m. (p. 434–435).

Martinkus Petras 

► Ką menu apie Juozą Naujalį / Petras Martinkus // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 169–174.

Kunigų seminarijos klierikų choro veiklos sąlygos 1917–1918 m. (p. 172–173).

Naujalis Zigmas

► Juozas Naujelis – Kauno kultūrinių aruodų arėjas / Zigmas Naujelis // Muzikos barai. – 1939. – Nr.10. – P. 257–263. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29956. – Žiūrėta 2009 m. lapkričio 11 d.

Juozo Naujalio muzikinė-visuomeninė veikla Kaune iki I pasaulinio karo.

► Katedros pavėsyje / Zigmas Naujalis // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 140–151. 

XX a. pradžios Kauno Senamiesčio aprašymas; J. Naujalio lietuviškas vaikų choras. 

Naujalytė-Didenkienė Zofija (1915–1983 m.), muzikos mokytoja

► Naujalio gyvenimo keliais / Z. Naujalytė-Didenkienė // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 10–60. 

Vargonininkystė Kaune XIX a. pab. ir Juozo Naujalio įnašas į jos vystymą (p. 21–23); J. Naujalio butas kaip muzikinis salonas XIX–XX a. sandūroje (p. 24); „Dainos” draugijos veikla 1901–1905 m. (p. 25–27); J. Naujalio knygynas Senamiestyje 1905–1912 m. (p. 28–30); vargonininkų mokyklos veikla iki I pasaulinio karo (p. 30–32).

Paltarokas Kazimieras (1875–1958 m.), vyskupas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1894-1898, 1911-14, 1916-26 m.

► Gyvenimo bruožai. Atsiminimai / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius, 2005

Katalikiškų Kauno draugijų veikla prieš I pasaulinį karą (p. 80-81); Pranciškaus Karevičiaus sugrįžimas į Kauną 1916 m. rugpjūčio mėn. (p. 88); Kunigų seminarijos vaizdas 1916 m., vokiečių karių išsikraustymas iš jos bei veiklos pradžia 1917 m. rugsėjo mėn. (p. 89-91); Prano Dovydaičio konfliktas su valdžia dėl „Saulės“ gimnazijos germanizacijos 1917 m. (p. 90)

Pikčilingis Jonas (1889–1976 m.), teisininkas, visuomenininkas, valdininkas, savivaldybininkas, politinis kalinys ir tremtinys. Kaune gyveno 1906–1945, 1954–1976 m.

► Pergyventos valandos / J. Pikčilingis // Karo archyvas. – 1926. – T. 3. – P. 90–111. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=4485. – Žiūrėta 2009 m. spalio 5 d.

Aprašomi 1914–1917 m. įvykiai – padėtis Kaune prieš vokiečių įžengimą, Kauno užėmimas, okupacijos kasdienybė, lietuvių visuomeninė veikla – p. 94–111.

► A. a. Saliamoną Banaitį palydėjus // Naujoji Romuva. – 1933, gegužės 28. – nr. 126. – p. 508–509. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=62904. Žiūrėta 2009 m. spalio 27 d. Perspausdinta: Jono Pikčilingio kalba // Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 184–189.

Nušviečiama S. Banaičio visuomeninė veikla iki I pasaulinio karo (spaustuvės visuomeninė reikšmė) ir vokiečių okupacijos metais (rūpinimasis švietimu Kaune).

Rauda Petras (1894–1974 m.), kunigas, politinis kalinys, memuaristas. Kaune gyveno 1912-1914, 1917, 1926-1928, 1944-1945, 1954 m.

► [Atsiminimai] / Petras Rauda // Kazimieras Paltarokas. Bibliografija. Amžininkų atsiminimai, Panevėžys,1998. – P. 198-214

Atsiminimai apie studijas Kauno kunigų seminarijoje – dienotvarkė, lietuvybės pozicijos, seminarijos atkūrimas 1917 m. (p. 200-204)

Tumas-Vaižgantas Juozas (1869–1933 m.), kunigas, visuomenininkas, publicistas, prozininkas. Kaune gyveno 1888–1893, 1920–1933 m.

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 1997. – T. 7: Publicistika 1906–1912. 

Apie atsisakymą įsiliesti lietuvių kalbą į Švč. Trejybės bažnyčią 1907 kovo mėn. [Europa ir Kauno kapitula] – p. 110–112; apie I Lietuvos moterų suvažiavimą 1907 09 24–25 (10 06–07) [Pirmasai lietuvių moterų suvažiavimas] – p. 158–167; apie socialines paskaitas Kaune 1909 01 03–05 (15–16) [Kauno socialinės paskaitos sausio 3, 4 ir 5 d.] – p. 265–269; apie I visuotinį Blaivybės draugijos susirinkimą 1909 02 24 (03 08) [Blaivininkai] – p. 284–287; apie visuotinį „Saulės“ draugijos susirikimą 1909 08 19–20 (08 31–09 01) [Saulininkai] – p. 288–291; apie vyskupo K. Cirtauto ingresą 1910 06 06–07 (19–20) [Žemaičių vyskupo Gasparo I ingresas] – p. 353–358; apie visuotinį „Saulės“ draugijos susirikimą 1911 02 08 (21) [Visuotinasai saulininkų susirinkimas] – p. 406–411; apie III visuotinį Blaivybės draugijos susirinkimą 1911 02 09–10 (22–23) [Visuotinasai blaivininkų susirinkimas] – p. 411–414.

Veriovkina Mariana [Веревкина Марианна Владимировна, Werefkin Marianne von] (1860–1938 m.), dailininkė. Kaune gyveno 1909–1910 m.

►Marianos Veriovkinos laiškai Aleksandrui Javlenskiui [rusų kalba] // Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina / Laima Laučkaitė. – Vilnius, 2007. – P. 213–239.

Laiškuose, rašytuose 1909 m. gruodžio – 1910 m. sausio mėn., perteikiami įspūdžiai apie Kauno kasdienį gyvenimą ir rusiškos biurokratijos gyvenimo stilių (p. 232–238).

Žilinskas Tomas Ferdinandas (1840–1925 m.) – mokytojas ir visuomenininkas. Kaune gyveno 1903–1915 ir 1919–1925 m.

► Iš Tomo Žilinskio atsiminimų / spaudai parengė P. Dovydaitis // Lietuvos mokykla, 1919/1920. Kn. 3. – P. 477–497. – Prieiga per internetą. URL: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=118622. – Žiūrėta 2009 m. spalio 5 d.

Rašoma apie T. Žilinsko veiklą Kaune nuo 1903 iki I pasaulinio karo. Plačiau – apie „Nemuno“ ir „Dainos“ draugijų įkūrimą bei pirmąjį Kauno lietuvių viešą spektaklį (p. 495–497). 

Žmuidzinavičius Antanas (1876–1966 m.) tapytojas, dailėtyrininkas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1919-1921, 1924-1966 m.

► Paletė ir gyvenimas / Antanas Žmuidzinavičius. – Vilnius. – 1961.

II lietuvių dailės paroda Kaune 1908 m. pavasarį (p. 136), V lietuvių dailės paroda Kaune 1911 m. vasario mėn. (p. 145), VIII lietuvių dailės paroda Kaune 1914 m. (p. 155)

KAUNAS 1919–1940 m.

Būčys Pranciškus Petras (1872 - 1951 m.), marijonas, vyskupas, VDU rektorius, publicistas. Kaune gyveno 1922-1928, 1937-1939 m.

► Vyskupo P. P. Būčio atsiminimai / surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora. - Chicago, 1966. - II dalis: Darbo baruose.

Lietuvos universiteto įkūrimas 1922 m. (p. 36-40); Katalikų veikimo centras ir jo santykiai su Vaižgantu (p.71); Jurgio Matulaičio veikla Kaune 1926-1927 m. (p. 73-74, 134-137); Vatikano vizitatoriaus Antonino Zecchini veikla sprendžiant vyskupo P. Karevičiaus ir benediktinių vienuolyno konfliktą (p.76-77); antivatikaniška manifestacija Kaune 1925 03 09 (p. 79); P. Būčio unitiška veikla Kaune 1937-1939 m. (p. 99-101)

Budriūnas Antanas (1902–1966 m.), vargonininkas, kompozitorius, choro dirigentas, muzikos dėstytojas. Kaune gyveno 1922–1949 m. 

► Pedagogas ir kilniaširdis žmogus (žiupsnelis atsiminimų iš 1923–1926 m.) / Antanas Budriūnas // Muzikos barai. – 1939, nr. 10. – P. 264–268. – Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=29956. – Žiūrėta 2009 m. lapkričio 11 d. Perspausdinta: Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 196–200.

Kauno valstybinės muzikos mokyklos veiklos sąlygos 1923 m. (p. 196–197).

Čiurlionytė-Zubovienė Danutė Sofija (1910–1995 m.), prozininkė, dramaturgė. Kaune gyveno 1919-1995 m.

► Vaižgantas / Danutė Čiurlionytė-Zubovienė // Nemunas. – 1989. - Nr. 12. - P. 6-7.

Vaižganto demaršas Valstybės teatre dėl A. Smetonos suėmimo 1923 11 11

Dogelis Povilas (1877–1949 m.), kunigas, visuomenininkas, politikas. Kaune gyveno 1905-1915, 1919-1949 m.

► Konfliktų metai: [dienoraštis 1930-1931, 1933-1940 m.] / Povilas Dogelis // Kardas. – 1992. - Nr. 2. - P. 16-17, Nr. 3. - P. 10-11; 1993. - Nr. 1. - P. 30-31, Nr. 2. - P. 13-14, Nr. 3. - P. 22-23, Nr. 4. - P. 22-23; 1994, Nr. 1/2. – P. 26-27, Nr. 3/4. - P. 7, 14-15.

Ateitininkų suvažiavimas 1930 09 27; vyskupų metinė konferencija, Katalikų veikimo centro metinė konferencija, prezidento, ministrų ir vyskupų pasitarimas 1930 10 07-11; vyskupų protesto laiško dėl ateitininkų uždarymo išcenzūravimas 1930 10 26; vyskupų protesto laiško skaitymas Kauno bažnyčiose 1930 11 02; tautininkų antiklerikalinė proklamacija, dalinama prie bažnyčių durų 1930 11 16; kratos ateitininkų rūmuose ir ateitininkų vadovų namuose, jų areštai ir kai kurių paleidimas 1930 11 30 – 12 07; ateitininkų kuopų vadovas susirinkimas pas P. Dogelį 1930 12 30; studentų ateitininkų susirinkimas VDU 1931 02 10; represijos prieš „Ryto“ redakciją 1931 02 12-13; ateitininkų sendraugių susirinkimas 1931 02 15; kai kurių ateitininkų lyderių paleidimas iš Kauno kalėjimo 1931 02 25-27; krata ateitininkų rūmuose 1931 03 03 [1992, nr.2, p. 16-17]

Areštai pavasarininkų Pilies kuopos eucharistininkų sekcijos susirinkimo metu 1931 04 12; kunigų ir ateitininkų byla kariuomenės teisme 1931 05 12-13; nuncijaus Riccardo Bartoloni išsiuntimas iš Lietuvos 1931 06 06; ateitininkų demonstracija miesto centre 1931 09 17; Katatalikų veikimo centro metinė konferencija 1931 10 09; kratos ateitininkų rūmuose ir katalikų veikėjų namuose bei šių areštai 1931 10 13 - 12 09; Prezidento rinkimai ir prisaikdinimas 1931 12 11-12; ateitininkų susibūrimas prie Kauno kalėjimo 1932 02 16; katalikų veikėjų kratos ir suėmimai 1932 04 13-14 [1992, nr.3, p. 10-11]

Ateitininkų protestas Vilniaus dienos eisenos metu 1933 05 14; buvusių prezidentų ir premjerų memorandumas A. Smetonai 1935 10 14; opozicinė Jono Šliūpo kalba per kariuomenės įkūrimo metinių šventę 1935 11 23; P. Dovydaičio atleidimas iš VDU 1936 01 18 [1993, nr.1, p. 30-31]

Vyskupų ir valstybės vadovų pasitarimai dėl Teologijos-filosofijos fakulteto ir civilinės metrikacijos 1937 04 19; ateitininkų moksleivių vadovybės posėdis 1937 11 11; valstybės saugumo priemonės prieš kunigų pamokslus, kuriuose neigiamai atsiliepta apie naująją konstituciją 1938 02 06; kvietinis pokylis Karininkų Ramovėje 1938 02 16; Aleksandro Dambrausko-Jakšto laidotuvės 1938 02 22; Reakcijos Kaune į Lenkijos ultimatumą 1938 03 18-19 [1993, nr.2, p.13-14]

Reakcijos Kaune į Lenkijos ultimatumą 1938 03 18-19; Justo Paleckio kalba Valstybės teatre ir areštas 1938 03 20; kauniečių demonstracija Karo muziejaus sodelyje 1938 03 21; sugriežtinta tvarka Kaune 1938 03 22; įvairių organizacijų atstovų susirinkimas Karininkų Ramovėje ir Šaulių sąjungos susirinkimas 1938 03 23; visuomenės darbo ir spaudos valdybos įsteigimas ir pašaipi kauniečių reakcija 1938 09; studentų ateitininkų sąjungos VDU uždarymas 1938 11 10; studentų riaušės 1938 12 18 [1993, nr.3, p.22-23]

Studentų protestai 1939 02 15-20; studentų mitingas VDU ir eitynės į Karo muziejaus sodelį 1939 03 29; mobilizacija 1939 09 17; internuoti lenkų kariai Kauno gatvėse 1939 09 20 [1993, nr.4, p.22-23]

Komunistų agitacija 1939 10 03; manifestacijos Kaune dėl Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai 1939 10 11-12; tautininkų suvažiavimas ir karininkijos nepasitenkinimas Stasio Raštikio atleidimu iš kariuomenės vado pareigų 1940 02 05; dideli šalčiai 1940 02 [1994, nr.1/2, p.26-27]

Nuncijaus Luigi Centozos ingresas Bazilikoje 1940 05 12; vyskupo Vincento Brizgio konsekracija Bazilikoje 1940 05 19; Steigiamojo Seimo 20 m. sukakties minėjimas 1940 05 26; rekvizicijos Kaune 1940 06 21; darbininkų mitingas ir eitynės 1940 06 24; mitingas ir žinios apie areštus 1940 07 11; rinkimų vaizdai 1940 07 14; Seimo susirinkimas ir darbininkų demonstracija, 1940 07 21; Šv. Zitos draugijos likvidavimas 1940 07 27; mokytojų suvažiavimas Sporto halėje 1940 08 14-15; pramoga jaunimui Vytauto kalne ir jų naktinis pasivažinėjimas mieste 1940 08 18; mokslo metų pradžia 1940 09 16; maisto produktų kainų išaugimas 1940 09 [1994, nr.3/4, p.7, 14-15]

Galaunė Paulius (1890–1988 m.), dailės istorikas ir kritikas, muziejininkas, memuaristas. Kaune gyveno 1919-88 m.

► [Воспоминания] / П. Галауне // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург, 1997. – С. 140-145.

Mstislavo Dobužinskio įsikūrimo Kaune aplinkybės 1923-1924 m. (p.140), jo darbų paroda Kaune 1923 m. (p. 142). M. Dobužinskio vaidmuo Valstybės teatre IV dešimtmetyje bei įtaka senosios kartos lietuvių dailininkams (p. 143-145)

Grušas Juozas (1901–1986 m.), dramaturgas, prozininkas

► Juozas Grušas // Buvo mylimi - teliks neužmiršti… : atsiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę, Raimundą Samulevičių / [surinko] Danutė Marcinkevičienė. - Kaunas, 2007, P. 23-25.

Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimas ir veikla 1932-1933 m. 

Gustainis Valentinas (1896–1971 m.), žurnalistas, sociologas, publicistas, vertėjas, memuaristas. Kaune gyveno 1924-1934, 1939-1941 m. 

► Juozas Tumas Vaižgantas / Valentinas Gustainis // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 364-368.

„Vairo“ redakcija 1921-1925 m. Vaižganto populiarumas tarp kauniečių

Karevičius Pranciškus (1861–1945 m.), vyskupas. Kaune gyveno 1914–1915, 1916–1926 m.

► Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai / Arkivyskupas Pranciškus Karevičius. – Vilnius, 2006.

Apaštališkojo vizitatoriaus Achilles Ratti vizitas Kaune 1920 01 29–30 (p. 271–279), pirmoji Lietuvos vyskupų konferencija, įvykusi Kaune 1922 05 08–09 (p. 287–290).

Kaveckas Konradas (1905–1996 m.), vargonininkas, choro dirigentas, muzikos dėstytojas, kompozitorius, kultūros veikėjas. Kaune gyveno 1922–1929, 1930–1939 m. 

► Didįjį mokytoją ir kompozitorių prisiminus / Konradas Kaveckas // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 201–208. 

Mišių muzika Katedroje sekmadieniais III dešimtmetyje (p. 204–205).

► Miką Petrauską prisiminus / Konradas Kaveckas // Mikas Petrauskas. Straipsniai. Laiškai. Amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1976. – P. 245–247.

Opera "Birutė", operetė "Vaikas ar mergaitė" Valstybės teatre 1925 m. pavasarį. Miko Petrausko 60 metų sukakties minėjimas VDU 1933 m. 

Keliuotis Juozas (1902–1983 m.), žurnalistas, rašytojas, vertėjas, politinis kalinys

► „Esu gyvas žmogus“. Iš susitikimų su J. Tumu-Vaižgantu / Juozas Keliuotis // Švyturys. – 1978. - Nr. 21. - P. 18-19.

Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimas ir veikla 1932-1933 m. 

► Juozo Keliuočio atsiminimai apie Vaižgantą / parengė Danutė Grigorytė-Marcinkevičienė // Lituanistica. – 1991. - Nr. 4. - P. 100-103. Perspausdinta: Juozas Keliuotis // Buvo mylimi - teliks neužmiršti…: atsiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę, Raimundą Samulevičių / [surinko] Danutė Marcinkevičienė. - Kaunas, 2007. - P. 29-33.

„Naujosios Romuvos“ leidimo pradžia 1932 m. 

Kučingis Antanas (1899–1983 m.), karininkas, dainininkas, tremtinys. Kaune gyveno 1920-48, 1956-83 m.

► [Воспоминания] / А. Кучингис // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург. - 1997. – С. 129-130.

2005 m. Musorgskio operos “Boriso Godunovo” pastatymas Valstybės teatre 1930 m.

Leonas Petras (1864–1938 m.),visuomenininkas, sociologas, teisininkas. Kaune gyveno 1906–1915, 1919–1938 m.

► Raštai / Petras Leonas. – Vilnius, 2005. – T. 3: Teisinė publicistika. Pergyvenimai ir atsiminimai. Teisinis palikimas. Bibliografija.

POW byla 1919 m. (p. 422–430), Aukštųjų kursų įsteigimas 1920 m. (p. 434–435).

Liakas Vincas, banko darbuotojas

► Vincas Liakas // Buvo mylimi - teliks neužmiršti…: atsiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę, Raimundą Samulevičių / [surinko] Danutė Marcinkevičienė. - Kaunas, 2007. - P. 42-43.

Vaižganto populiarumas ir visuomeninė reikšmė, jo laidotuvės

Liepinis Augustinas (1896–1977 m.), kunigas. Kaune studijavo 1914, 1918-1921 m. 

► [Atsiminimai] / Augustinas Liepinis-Byras // Kazimieras Paltarokas. Bibliografija. Amžininkų atsiminimai, Panevėžys, 1998. – P. 161-187.

Klierikų gyvenimo sąlygos žiemomis Kauno kunigų seminarijoje (p. 163)

Mikelkevičius Mikas (1893–1943 m.), šaulys, spaudos darbuotojas

► Prisiminus Šaulių sąjungos kūrėją ir mylimą draugą / Mikas Mikelkevičius // Trimitas. – 1929. – Nr. 13. – P. 198-200. Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=39208. – Žiūrėta 2009 m. gruodžio 14 d.

Atsiminimai apie šaulių susibūrimus Vytauto kalne 1919 m. vasarą 

Miškinis Antanas (1905–1983 m.), poetas, rezistentas, politinis kalinys. Kaune gyveno 1923-1948 m.

► Neužmirštamas Vaižgantas / Antanas Miškinis // Pergalė. – 1969. - Nr. 10. - P. 95-117. 

Vaižganto paskaitos VDU 1926 m. (p. 99-102). „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas 1927 m. (p. 104-106)

Naujalis Juozas (1869–1934 m.), kompozitorius, vargonininkas, dėstytojas, choro dirigentas. Kaune gyveno 1892–1915, 1916–1934 m.

► Iš valstybinės muzikos mokyklos istorijos / Juozas Naujalis // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 76–79.

Aprašoma Kauno valstybinės muzikos mokyklos veikla 1919–1923 m. 

Naujalytė-Didenkienė Zofija (1915–1983 m.), muzikos mokytoja

► Naujalio gyvenimo keliais / Z. Naujalytė-Didenkienė // Juozas Naujalis. Straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą. – Vilnius, 1968. – P. 10–60. 

Kauno valstybinės muzikos mokyklos veikla 1919–1927 m. (p. 40–45).

Oleka Petras (1895–1975 m.), karininkas, dainininkas, režisierius, muzikos dėstytojas. Kaune gyveno 1918-1922, 1923-1949 m.

► [Воспоминания] / П. М. Олека // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург, 1997. – С. 131-135.

Musorgskio operos “Boriso Godunovo” (1930 m.), J. Karnavičiaus operos „Radvila Perkūnas“ (1936 m.), F. Šuberto „Meilės dainos“ (1938 m.) pastatymai Valstybės teatre.

Paltarokas Kazimieras (1875–1958 m.), vyskupas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1894-1898, 1911-14, 1916-26 m.

► Gyvenimo bruožai. Atsiminimai / Kazimieras Paltarokas. – Vilnius, 2005

Atsiminimai parengti dienoraščio pagrindu. Valstybės vadovų ir vyskupų pasitarimai prezidentūroje 1928 03 28 (p. 106-107), 1929 02 13 (p. 109-110) bei 1930 10 10 (p. 114-115); arkivyskupo J. Skvirecko nuolaidžiavimas valdžiai 1931 m. rudenį (p. 120-121); jaunalietuvių suvažiavimas Kaune 1935 11 03 (p. 137); derybos tarp valdžios ir Bažnyčios vadovų 1936 m. kovo – liepos mėn. dėl katalikiškų organizacijų registravimo (p. 142-147); Seimo atidarymas 1936 m. rugsėjo mėn. ir Bažnyčios atstovai jame (p. 147-150); metinė vyskupų konferencija 1936 10 06 (p. 150); Katalikų veikimo centro vadovybės krizė 1937 m. sausio-vasario mėn. (p. 153-154); derybos tarp valstybės ir Bažnyčios vadovų 1937 m. kovo-balandžio mėn. dėl katalikiškų organizacijų registravimo (p. 156-158); derybos tarp Prezidento ir Bažnyčios atstovų dėl Teologijos-filosofijos fakulteto 1937 10 04-06 bei metinė vyskupų konferencija 1937 10 05-07 (p. 168-172); vyskupų pasitarimas 1937 12 04 dėl santykių su valdžia (p. 182-185); vyskupų pasitarimas 1937 12 29 dėl santykių su valdžia (p. 186-188); vyskupų konferencija 1938 02 01-02 ir 02 24 (p. 193-194, 197-199); A. Dambrausko-Jakšto laidotuvės 1938 02 22 (p. 197); Visuomenės atstovų ir vyriausybės pasitarimas Karininkų ramovėje 1938 03 23 (p. 206-207); vyskupų susirinkimas ir derybos su premjeru V. Mironu 1938 04 21-22 (p. 212-216); pavasarininkų kongresas 1938 06 28-29 (p. 233-234); metinė vyskupų konferencija 1938 10 03-05 (p. 242-243); riaušės prie universiteto 1938 12 18 (p. 260-261); vyskupų pasitarimas 1939 03 21-22 (p. 274-275).

Pinkauskaitė Potencija (1897–1984 m.), aktorė

► Iš atsiminimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą. Pasakoja Potencija Pinkauskaitė. 1980, kovo 14 / užrašė Vladas Petkevičius // Naujoji Romuva. – 2007. – Nr. 1. – P. 23-25.

Vaižganto pamokslų populiarumas. Bažnytinių apeigų pas jį praktika. 

Pleirytė-Puidienė Ona (1882–1936 m.), prozininkė, vertėja, memuaristė. Kaune gyveno 1920-36 m.

► Vita memoriae (skaisčiam ir amžinam kan. J.Tumo-Vaižganto atminimui) / O. Pl[eirytė]-Puidienė // Vairas. – 1935. - Nr. 5. - P. 49-57. Prieiga per internetą. URL: www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=9587. – Žiūrėta 2009 m. gruodžio 2 d.

Vaižganto demaršas Valstybės teatre dėl A. Smetonos suėmimo 1923 11 11 (p. 51-52)

Putvinskienė Emilija (1875 – apie 1942 m.), visuomenininkė, tremtinė. Kaune gyveno 1919-1923 m.

► Atsiminimai: medžiaga istorijai / Emilija Putvinskienė, Šiauliai, 1995. 

Kauno šaulių susirinkimas Vytauto kalne 1919 m. rugpjūčio mėn. (p. 78-79); Šaulių būstinės 1919 m. pabaigoje – 1920 m. pradžioje (p. 85-86)

Putvinskis-Putvys Vladas (1873–1929 m.), visuomenininkas, knygnešys, Šaulių sąjungos įkūrėjas. Kaune gyveno 1919–23 m.

► Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai. - Šiauliai, 2003

Gyvenamų būstų trūkumas Kaune 1919 m. vasarą (p. 130-131); Šaulių sąjungos įkūrimas 1919 06 27 (p. 131); apie POW likvidavimą 1919 m. rugpjūčio mėn. (p. 136-137); Šaulių suorganizuota manifestacija 1919 09 26, skirta pagerbti britams dėl to, kad šie pripažino Lietuvą dė facto (p. 137); gripo epidemija Kaune 1922 m. sausio mėn. (p. 145); apie krizę visuomenėje 1922 m. rudenį (p. 205-206).

Salvatori Giuseppe. Lituanistas. Kaune lankėsi 1923, 1928 ir 1931 metais

► I Lituani di ieri e di oggi / G. Salvatori. – Bologna, 1932.

► Vertimas: Lietuva vakar ir šiandien / Džuzepė Salvatoris. – Vilnius, 1992. Kai kurie fragmentas apie Kauną skelbti elektroniniame žinyne „Kaunas: datos ir faktai“.

Autorius kartais lygina 1923 ir 1931 m. Kauną. Plačiau aprašoma Soboro ir Radijo stoties reikšmė (p. 22-24), miesto centrinių gatvių bei jų parduotuvių vaizdo kaita, žydų asimiliacija (p. 25-28), statybos Laisvės alėjoje (p. 30-33), kaunietiškų restoranų ypatybės (p. 36-39); aprašomas naktinis ir rytinis Kaunas (p. 39-40), Konrado kavinė bei susitikimas su trečiafrontininkais ir granitininkais (p. 40-44); charakterizuojama miesto studentija (p. 57), aprašomas apsilankymas „Neolithuania“ rūmų bendrabutyje ant Vytauto kalno (p. 58-61); spalio 8 d. paminėjimas miesto gatvėse (p. 69); moterų emancipacijos apraiškos (p. 115-116); vasaros įdegio pomėgis (p. 118); grybavimo pomėgis (p. 119); apsilankymas Lietuvos valstybės teatre 1931 m. rudenį ir pokalbis su jo direktoriumi A. Oleka-Žilinsku (p. 120-127)

Skebėra Kazimieras (1894–2003 m.), savanoris, politinis kalinys. Kaune gyveno 1934–1944 m.

► Jo durys buvo atviros visiems... / Kazimieras Skebėra // Pergalė. – 1990. - Nr. 10. - P. 151-157.

Vaižganto populiarumas tarp kauniečių (p. 154) Vaižganto demaršas Valstybės teatre dėl A. Smetonos suėmimo 1923 11 11 (p. 155)

Stankevičius B., mokytojas

► Juozas Tumas Vaižgantas / B. Stankevičius // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 374-379

Vaižganto paskaitos VDU 1924-1929 m. Vaižganto šešiasdešimtmečio minėjimas 1929 10 20 

Staugaitis Justinas (1866–1943 m.), vyskupas, visuomenininkas, politikas. Kaune gyveno 1920–1926 m. 

► Mano atsiminimai / Justinas Staugaitis, Vilnius, 1995; 2-as papildytas leidimas. – Vilnius, 2006. 

Apaštališkojo vizitatoriaus Achilles Ratti vizitas Kaune 1920 01 29–30 (I leid. – p. 272–275; II leid. – p. 300–303), J. Staugaičio konsekracijos į Telšių vyskupus iškilmės 1926 04 25 (I leid. – p. 289–291; II leid. – p. 319–321). 

Sutkus Antanas (1892–1968 m.), režisierius. Kaune gyveno 1906–1913, 1918–1941, 1945-1968 m.

► [Воспоминания] / А. Суткус // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург, 1997. – С. 123-128.

Bonaventės i Martino „Išvirkščio gyvenimo“ pastatymas Valstybės teatre 1931 m. (p. 124-125), Vlado Dubeneckio polinkis į girtavimą bei konkursas M. Čiurlionio muziejaus statybai 1929 m. (p. 125-127), Boriso Dauguviečio ir Mstislavo Dobužinskio bendradarbiavimas Valstybės teatre (p. 128). 

Šimėnas Alfonsas (1899–1986 m.), literatūros kritikas, vertėjas

► Juozas Tumas Vaižgantas / A. Šimėnas // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 353-362. 
► Akmenėliai didelei mozaikai / Alfonsas Šimėnas [užrašė Danutė Marcinkevičienė] // Dialogas. - 1993, rugsėjo 17. - nr. 37, p. 7 [sutrumpinta atsiminimų versija]
► Alfonsas Šimėnas // Buvo mylimi - teliks neužmiršti…: atsiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę, Raimundą Samulevičių / [surinko] Danutė Marcinkevičienė. - Kaunas, 2007. - P. 62-70.

Vaižganto populiarumas tarp kauniečių ir VDU studentų. Vaižganto demaršas Valstybės teatre dėl A. Smetonos suėmimo 1923 11 11. Vaižganto pamokslų populiarumas. „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas 1927 m. 

Tumas-Vaižgantas Juozas (1869–1933 m.), kunigas, visuomenininkas, publicistas, prozininkas. Kaune gyveno 1888–1893, 1920–1933 m. 

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 1999. – T. 11: Publicistika 1920–1924.

Steigiamojo Seimo atidarymo iškilmės 1920 05 15 [Steigiamojo Seimo šventė] – p. 57–64; apie Kauno inteligentijos polinkį į girtavimą [Kauno Sodoma] – p. 215–220; apšvietimas elektra Senamiestyje [Elektra] – p. 222–223; apie rūkymą Kauno tramvajuje [Tramvajai] – p. 223–224; apie prastą iškabų lietuvinimą Kaune [„Tranvajai“] – p. 224; apie Kauno pašto darbą [Moters valdininkės] – p. 224–225; Karo muziejaus kolegijos įsteigimas 1921 01 22 [Karo istorijos kolegija] – p. 226–227; D. Britanijos atstovo R.B. Wardo išleistuvės 1920 11 08 [Wardo išleistuvės] – p. 227–228; padėtis kūdikių prieglaudoje Kaune 1921 m. rudenį [Kūdikių „lopšelis“] – p. 228–230; apie Čiurlionio paveikslų būklę Kaune 1921 m. rudenį [M. K. Čiurlionies galerijos klausimu] – p. 231–232; apie T. F. Žilinskio veiklą lietuvybės labui [Tomas Ferdinandas Žilinskis] – p. 259–263; apie „Mūsų senovės“ genezę 1921 m. sausio mėn. [Senių susirinkimas; „Mūsų senovė“] – p. 263–264; apie Lietuvos universiteto atidarymą 1922 m. vasario mėn. [Alma mater] – p. 272–274; apie Vydūno paskaitą Rotušėje 1992 05 26 – p. 283; Rygos lietuvių – latvių vienybės draugijos atstovų apsilankymas Kaune 1922 06 03 – p. 283–286; apie alkoholio prekybą Kaune 1922 m. [Išsproginamas Kaunas] – p. 298–300; mitingas prie Karo muziejaus, skirtas JAV Pabaltijo valstybių pripažinimui de jure atžymėti 1922 07 28 [Amerikai pagerbti] – p. 300–303; Kauno rotušės ir jos aikštės aprašymas [„Baltoji gulbė“] – p. 310–312; Vilniaus įkūrimo jubiliejinių metų šventimo pradžia Kaune 1922 09 29 [Pradžia Vilniaus – sostinės jubiliejaus] – p. 315–320; Kauno apylinkių gamtos aprašymas [Kaunas] – p. 342–343; medikų korporacijos „Fraternitas Lithuanica“ įteisinimas 1922 12 16 [Korporacija „Fraternitas Lithuanica“] – p. 346–349; medžių sodinimo šventė Ąžuolyne 1923 05 06 [Gegužės 6 d. misterijos] – p. 358–360; apie cirko atvykimą į Kauną 1923 m. gegužės mėn. [Cirkas] – p. 361; Moterų sporto mėgėjų ratelio 1923 05 31 Vytauto kalne surengta šventė [Šokiai ir sportas] – p. 366–368; dėl projektų Kaune statyti šventyklą, skirtą nepriklausomybės atgavimui [Atgimimo paminklas šventykla] – p. 379–382; Juozapo Herbačiausko paskaita Rotušėje 1923 09 07 [Juozo Herbačevskio paskaita] – p. 383–385; apie Kultūros muziejaus veiklą 1923 m. [Kultūros muziejus] – p. 389–390; apie girtavimą naktiniame Senamiestyje 1924 m. [Meilūs, linksmūs, begėdžiai...] – p. 399–402; apie Sodininkystės ir daržininkystės mokyklos steigimą Fredoje 1924 m. [Senoji ir naujoji kultūra] – p. 402–406; apie Vytauto bažnyčios aplinkos tvarkymą 1924 m. [Dėl Pranciškonų aikštės] – p. 416–418.

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 2000. – T. 12: Publicistika 1925–1928.

Apie ekskursantų keliamą triukšmą Kauno prieplaukoje sekmadieninių mišių metu 1926 m. [Ekskursijų chamizmas] – p. 124–125; apie ekskursantų nusiaubiamą gamtą 1926 m. pavasarį [Gegužės mėnesio chamizmai] – p. 126–127; apie komunistinę manifestaciją Kaune 1926 06 13 [Sudraustina žydų jaunuomenė] – p. 143–147; Vytauto bažnyčios istorija iki 1925 m. [Iš Vytauto bažnyčios (Kaune) istorijų] – p. 324–334; dėl Odos ir veneros ligų ambulatorijos vietos parinkimo 1927 m. [Nepageidaujami Vytauto bažnyčios svečiai] – p. 350–351; raginimas statyti naują Prisikėlimo bažnyčią. 1927 m. sausio mėn. [Prisikėlimo bažnyčios statymas neatidedamas] – p. 454–456; apie 1928 m. iš SSRS atgautą Pažaislio vienuolyno Dievo Motinos paveikslą [Pažaislio Dievo Motinos paveikslas – Rubenso darbas?; O betgi Rubensas] – p. 469–470, 474–478; Pažaislio vienuolyno istorija XVII–XIX a. [Pažaislio vienuolynas] – p. 478–487; Dievo Motinos paveikslo sugrąžinimo į Pažaislį 1928 05 17 programa [Jo Malonybės Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko įsakymu Kauno katalikams] – p. 487–489; Dievo Motinos paveikslo sugrąžinimo į Pažaislį 1928 05 17 iškilmės [Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas sugrįžo Pažaislin] – p. 497–501; apie nesutvarkytus namogalius Kaune 1928 m. [Kauno mėzros] – p. 533–535; apie planus Kaune pagerbti Vytauto sukaktuves [Vytautui pagerbti arka] – p. 535–536. 

► Raštai / Vaižgantas. – Vilnius, 2001. – T. 13: Publicistika 1929–1933.

[Dėl Pažaislio Dievo Motinos paveikslo] autorystės – p. 9–10; [„Vilniaus žinių“ 25 m. sukakties paminėjimas] Metropolio restorane 1929 12 23 – p. 83–85; apie „Trimito“ leidimo pradžią 1920 m. [„Trimito“ pradžioje] – p. 117–119; dėl Karo muziejaus vietos parinkimo. 1930 m. [Tik dėl karo muziejaus] – p. 169–171; apie augmenijos puoselėjimą Kaune. 1930 m. [Augmenija kultūrintoja] – p. 176–178; apie miesto gatvių slidumą 1931 m. sausio mėn. [Kada gi policija ims reikalauti] – p. 211; apie ubagystę Kaune [Sostinė ar Žemaičių Kalvarija] – p. 213–215; dėl statybų politikos Kaune. 1931 m. [Per brangūs patogumai] – p. 221–222; apie arklių transportą Kaune. 1931 m. [Troškio kalnai Kaune] – p. 232–233; pastabos apie girgždančias pagrindinių miestų pastatų duris. 1931 m. [Miestas, kuris gieda] – p. 234–236; [Vytauto Didžiojo muziejus Kaune]. Projektų būklė 1931 m. – p. 280–284; [Lietuvių-švedų draugijos antras šiemet susirinkimas] 1932 02 27 – p. 346–347; chuliganizmas Kaune. 1932 m. [Nutverkite Kauno chuliganus] – p. 377–378; apie Kauno pilies būklę 1932 m. [Vytauto Didž. senapilė vėl teršiama] – p. 379–380; dėl fotografavimo susirinkimuose. 1932 m. [Susirinkimų oro nuodytojai – fotografai – p. 396–397; dėl paminklo M. Valančiui projekto Rotušės aikštėje 1932 m. [Paminklas vysk. M. Valančiui Kaune] – p. 424–427; [Lietuvių-švedų draugijos susirinkimas ir paskaita] 1932 m. gruodžio mėn. – p. 445–446; finansinė Vytauto Didžiojo bažnyčios padėtis 1920–1933 m. [Iš Vytauto Didžiojo bažnyčioje pasakyto paskutinio Vaižganto pamokslo] – p. 458–460.

► Laiškai Klimams / Vaižgantas. – Vilnius, 1998.

Orai Kaune: 1923–1924 m. žiemos temperatūra (p. 16); pavasarinis oras ir gatvių priežiūra 1924 m. kovo mėn. (p. 18); pavasarinis potvynis 1924 m. kovo mėn. (p. 20); apie orą 1925 m. kovo mėn. (p. 44); Nemuno ir Neries užšalimas 1925 m. gruodžio mėn. (p. 50); žiemos temperatūra 1925 m. gruodžio mėn. (p. 52); Nemuno užšalimas 1925 m. žiemą ir greitas atšilimas bei ledonešis 1926 m. sausyje (p. 52–53); potvynis 1926 m. kovo mėn. (p. 58, 60); 1926 m. vasaros karščiai (p. 78, 81, 89); rudens šalčiai 1926 m. spalio mėn. (p. 99); pavasarinis potvynis 1927 m. kovo mėn. (p. 116–117); Orai 1927 m. gegužės mėn. (p. 126, 128); šalti orai 1928 m. pavasarį (p. 175–177, 181); lietingas 1928 m. birželis (p. 184–188); šalčiai 1929 m. vasario–balandžio mėn. (p. 217–218, 222–223); orai 1930–1931 m. žiemą (p. 331); Nemuno potvynis 1931 m. balandžio mėn. (p. 332–333); karščiai 1932 m. birželio mėn. (p. 336); orai 1932 m. liepos mėn. (p. 364); drėgni orai 1932 m. lapkričio–gruodžio mėn. (p. 394, 404). 

Ekonominio gyvenimo Kaune atspindžiai: uogų kainos 1921 m. vasarą (p. 13); butų ir kambarių nuoma 1921 m. vasarą (p. 14); namų statybų kainos 1924 m. (p. 26); pirmieji autobusai 1924 m. (p. 40); tarnaičių samdos kainos (p. 62); pirmoji Levo Karsavino paskaita Kaune 1928 m. sausio mėn. (p. 163–164); sklypų dalybų ir namų statybų praktika 1928–1932 m. [Vaižganto ir Algirdo gatvių sankryžoje, ties Radijo stotimi. Vaižgantas prižiūrėjo Petro Klimo vilos statybą] (p. 169–170; 203–205, 207, 212–213, 217–222, 224–225, 230, 232–233, 235, 240–247, 295–297, 309–310, 321, 323–324, 328, 334–339, 341–345, 357, 359, 361, 380); butų nuomos kainos 1931–1932 m. (p. 324, 327–328, 347, 411); gyvenamojo ploto kainos 1931 m. (p. 330); butų šildymo temperatūra Senamiestyje 1931 m. gruodžio mėn. (p. 348); gatvių remontai 1932 m. (p. 376, 379–380, 382, 386–387, 393); medicinos paslaugų kainos 1932 m. (p. 388).

Politinio gyvenimo Kaune atspindžiai: visuomeninė atmosfera mieste 1924 m. sausio mėn. (p. 16); visuomeninė atmosfera mieste 1927 m. birželio mėn. (p. 130); apie Lietuvių katalikų 6-ąjį kongresą 1927 07 01 (p. 134); nepavykęs Jono Petruičio kontraperversmas 1927 m. lapkričio mėn. (p. 155–156); Katalikų veikimo centro konferencija 1928 04 12 (p. 176); neramumai mieste 1929 m. gegužės mėn. (p. 229); reakcijos į Karo lauko teismų įvedimą 1929 m. liepos mėn. (p. 243); kauniečių požiūris į galimą seimo sušaukimą.1930 m. (p. 298); kauniečių nuotaikos dėl galimų prezidento rinkimų. 1931 m. spalio mėn. (p. 340).

Kultūrinio gyvenimo Kaune atspindžiai: Adomo Varno paveikslų paroda 1927 m. balandžio mėn. (p. 118); Maironio vardinės 1927 10 20 (p. 153); apie čekoslovakų pedagogikos pasiekimų parodą 1927 m. gruodžio mėn. (p. 160–161); Lucette Descaves koncertas konservatorijoje 1930 01 26 (p. 269); Valstybės teatro atidarymas po remonto 1930 09 21 (p. 307–308); apie Kauno operos solistus. 1930 m. (p. 320); „XXVIII knygos mėgėjų“ draugijos finansinė padėtis 1931 m. lapkričio mėn. (p. 345–346); „Vilties“ 25 metų minėjimas 1932 10 16 (p. 385–386).

Apie save ir kitus: Vaižganto konfliktas su hierarchais ir krikščionimis demokratais 1928–1932 m. (p. 206–208, 248, 250, 322, 336, 362, 371–373); Vaižganto visuomeniškumo mastai 1932 m. (p. 370–371, 381, 398–400); Augustino Voldemaro veikla Humanitarinių mokslų fakultete 1926 m. vasario mėn. (p. 55, 57); A. Voldemaro charakteristika. 1930 m. (p. 294); sergantis Albinas Herbačiauskas. 1929 m. gruodžio mėn. (p. 267). 

Urniežiūtė-Trukanienė E. 

► Juozas Tumas Vaižgantas / E. Urniežiūtė-Trukanienė // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 386-388.

Vaižganto paskaitos VDU. Vaižganto ir Maironio santykiai. Kitakalbių iškabų užtepliojimas Kaune 1923 m. 

Ušinskas Stasys (1905–1974 m.), vitražistas, scenografas, dailėtyrininkas, lėlininkas. Kaune gyveno 1925-1929, 1931-1974 m.

► [Воспоминания] / С. Ушинскас // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург, 1997. – С. 118-122.

Studentų pašalinimas iš Kauno meno mokyklos 1929 m. (p. 118), Mstislavo Dobužinskio darbas šioje mokykloje 1929-1930 m., intrigos prieš jį ir pasitraukimas (p.118 bei paaiškinimas p. 286-287), M. Dobužinskio studijos, veikusios 1929-1932 m., lankytojų charakteristika (p. 119 bei paaiškinimas p. 288-289), rusų teatralų įtaka Valstybės teatro veiklai IV dešimtmečio pradžioje (p. 120), Vyties vitražo, turėjusio kabėti Lietuvos banke, kūrimas 1937 m. (p. 121)

Vokietaitytė Aldona, pedagogė 

► Juozas Tumas Vaižgantas / Aldona Vokietaitytė // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 371-373.

Vaižganto paskaitos VDU 1924-1926 m. 

Zacharevičaitė-Girienė Bronislava (1888–1973 m.)

► [Воспоминания] / Б. И. Гирене // Воспоминания о Добужинском / составление, предисловие и примечания Г. И. Чугунова. - Санкт-Петербург, 1997. – С. 113-117

Būsto trūkumas Kaune 1924 m. (p. 113), dalies Kauno menininkų neigiamas požiūris į M. Dobužinskio persikėlimą į Kauną 1925 m. (p. 114), “Pikų damos“ pastatymas Valstybės teatre 1925 m. (p. 115)

Žalinkevičaitė-Petrauskienė Elena (1909–1986 m.), aktorė

► Iš atsiminimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą. Pasakoja Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, 1980, vasario 19 / užrašė Vladas Petkevičius // Naujoji Romuva. – 2007. – Nr. 1. – P. 25-26.

Antano Sutkaus Vaidybos mokyklos veikla 1920-1921 m. 

Žiurlys J., mokytojas

► Juozas Tumas Vaižgantas / J. Žiurlys // Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1987. – T. 20: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose. – P. 379-383

Vaižganto paskaitos VDU 1925-1927 m.

Žmuidzinavičius Antanas (1876–1966 m.) tapytojas, dailėtyrininkas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1919-1921, 1924-1966 m

► Paletė ir gyvenimas / Antanas Žmuidzinavičius. – Vilnius. – 1961.

Lietuvių dailės draugijos atkūrimas 1920 m. ir modernistų Lietuvos meno kūrėjų sąjungos charakteristika (p. 220-221); Pirmoji pokarinė lietuvių dailės paroda 1920 m. (p. 221-222); „Vilkolakio” teatras (p. 222-224); senosios dalininkų kartos ir modernistų polemikos (p. 224-225); konfliktai tarp Lietuvių dailės draugijos, Lietuvos meno kūrėjų sąjungos ir „Vilkolakio“ 1920-1921 m. (p. 295); lietuvių dailės paroda Lietuvos universiteto rūmuose 1924 m. rudenį (p. 294); Lietuvių dailės draugijos atgimimas 1926 m. vasario mėn. (p. 297-298); Lietuvių dailės draugijos surengta Lietuvos dalininkų 1926 m. pavasario paroda (p. 296); Lietuvių dailės draugijos veiklos pristabdymas (p. 296-297); Lietuvos meno kūrėjų sąjungos likimas (p. 297-298); Didžioji dailės paroda 1933 m. (p. 298); Lietuvių dailės draugijos likvidavimasis 1935 m. (p. 298); A. Žmuidzinavičiaus 60-mečio minėjimas ir jo parodos 1936-1938 m. (p. 298-301); lietuvių dailininkų paroda 1935 m. rugpjūčio mėn. (p. 301); Lietuvos dailininkų sąjungos veikla 1935-1940 m. (p. 301-303).

KAUNAS 1940–1998 m.

Skvireckas Juozapas (1873–1959 m.), arkivyskupas, Biblijos vertėjas, emigrantas. Kaune gyveno 1882–1896, 1900–1914, 1918–1944 m. 

► Arkivyskupo Juozapo Skvirecko atsiminimai ir traukimosi iš Lietuvos dienoraštis / parengė Algimantas Katilius // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – 1999. - T.15. - P. 637-674.

Dienoraštyje, rašytame 1944 07 13 – 08 25 atsispindi gyvenimas Kaune 1944 m. liepos mėn. antroje pusėje (p. 647-657). Atsiminimai apie autoriaus konsekraciją į vyskupus augziliarus 1919 m. liepos mėn. (p. 645-646). 

Žmuidzinavičius Antanas (1876–1966 m.), tapytojas, dailėtyrininkas, visuomenininkas. Kaune gyveno 1919-1921, 1924-1966 m.

► Paletė ir gyvenimas / Antanas Žmuidzinavičius. – Vilnius. – 1961.

Dailininkų sumažėjimas Kaune pokaryje, Dailininkų sąjungos filialas (skyrius) Kaune (p. 333-335)

Paskutinį kartą redaguota 2009 12 31