1795 m. po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Freda (kairysis Nemuno krantas) atsidūrė Prūsijos valstybės teritorijoje. 1799 m. Aukštosios Fredos dvarą įsigijus Juozapui Godlevskiui, prasidėjo jo „aukso amžius“: pastatyti puošnūs klasicistinio stiliaus rūmai (dab. Ž. E. Žilibero g. 6), perplanuotas peizažinis parkas, iškasti tvenkiniai, sudarantys naujojo savininko inicialų J G kompoziciją. XIX a. II pusėje Aukštosios Fredos dvaras priklausė Stanislovui Govronskui. 1883 m. dvaras nusavintas kuriamai Kauno tvirtovei, greta jo išaugo centriniai įtvirtinimai, buvo suformuoti pylimai, iškasti grioviai, dvaro kompleksą papildė keletas naujų statinių (tarp jų stačiatikių cerkvė). 1887 m. dvaro rūmai tapo Kauno tvirtovės komendantų rezidencija.

1915–1919 m. Aukštosios Fredos dvare šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupacinė kariuomenė. 1920 m. dvare įsteigta Žemesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1923 m. dalis dvaro žemių atiteko kuriamam Botanikos sodui. Buvusį dvaro parką botanikos sodo reikmėms perplanavo vokiečių architektas Karolis Rauthas. 1923–1940 m. botanikos sodui vadovavo žymus botanikų giminės atstovas, profesorius Konstantinas Regelis, jo iniciatyva pastatytos oranžerijos. Sovietiniais metais dvaro komplekso pastatais naudojosi Lietuvos TSR mokslų akademijos botanikos sodas ir I. Mičiurino sodininkystės-daržininkystės technikumas. 1992 m. botanikos sodas atiteko atkurtam Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). Dvaro parke galima aplankyti didžiausią Lietuvoje oranžeriją, išvysti vertingas egzotiškų augalų kolekcijas. 2001 m. parkas įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Rekonstruotoje dvaro oficinoje įrengtos VDU Gamtos mokslų fakulteto laboratorijos.

Iš jo dvarą įsigijo Viktoras Gavronskis. Jam mirus dvaras atiteko broliui Stanislovui. Jo dukrai Kamilei 1889 m. ruošiantis tekėti už rusų  kariuomenės pulkininko Voicecho Falevičiaus, Marvos dvaras buvo atiduotas jai kaip kraitis. Pirmojo pasaulinio karo metu dvare buvo apsistojęs vokiečių feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas. Atkūrus Lietuvos valstybę, dvaras buvo nusavintas ir išparceliuotas, kadangi jo savininkas generolas V. Falevičius tarnavo Lenkijos kariuomenėje. 1920 m. Marvos dvare buvo įsteigta Bakteriologijos ir serologijos stotis,  vyko pirmieji mikrobiologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. Dvaro rūmus su didžiąją dalimi žemių (80 ha) įsigijo Petras Maikauskas.

Tarpukariu čia lankydavosi aukšti svečiai, neretai vasarodavo ir Prezidentas Antanas Smetona. 1930 m. dalyje Marvos dvaro pastatų įkurta senelių prieglauda. 1940 m. dvare įsikūrė Valstybinis kurčiųjų-nebyliųjų institutas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metu Marvos dvare buvo įkurta ligoninė. Dirbti dvaro laukuose iš Kauno geto buvo siunčiami žydai. Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu dvaro rūmuose veikė 5-ieji vaikų namai. 1961 m. Marvos dvare įsikūrė Žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis. 1991 m. greta dvaro pastatų pradėti statyti Kauno miesto vandenvalos įrenginiai. Tai turėjo katastrofiškų padarinių tolesniam dvaro rūmų likimui: iškeldinus gyventojus, neprižiūrimą pastatą nusiaubė vandalai, benamiai, ir per dešimtmetį jis galutinai sugriuvo. Iš dvaro sodybos liko tik keli raudonplyčiai ūkiniai pastatai (dab. Marvelės g. 219, 221).

1801 m. Romainių dvare gimė Ignoto Prozoro sūnus Mauricijus Prozoras – vienas iš 1831 m. sukilimo Kauno apylinkėse vadų. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Paryžių, 1855 m. paskelbus amnestiją grįžo į Tėvynę. Artimai draugavo su poetu Adomu Mickevičiumi, kuris 1819–1823 m. gyvendamas ir dirbdamas Kaune ne kartą lankėsi Romainių dvare. 1836 m. Romainių dvaro žemės buvo padalintos Anai Prozor, Samueliui Medekšai ir Feliksui Nartovskiui. 1850 m. Romainių dvarą įsigijo Benediktas Emanuelis Tiškevičius. XIX a. pab. Romainių dvarą valdė grafų patikėtinis Česlovas Bieleckas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro rūmus nusiaubė vokiečių kariuomenė. 1919 m. Romainių dvarą perėmė valstybė, siekusi kariškius aprūpinti žeme. 1921 m. Romainių dvarą įsigijo generolas Jonas Galvydis-Bykauskas. Jis sutvarkė dvaro sodybą. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. XX a. 6 deš. dvarininko name įsikūrė „Pergalės“ kolūkio kultūros namai, bibliotekėlė. Išlikę dvaro rūmai (dab. Romainių g. 67) labai pakitę, be ryškesnių architektūrinių bruožų, juose įrengti butai. Greta yra parko likučių.

Nuo 1797 m. dvarą valdė Anupras Zabiela. XIX a. pr. dvare buvo apsistoję Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariai, dalis jų po nesėkmingo žygio buvo netoliese palaidoti. XX a. pradžioje dvarą valdė Strumilų šeima. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia buvo įrengę belaisvių stovyklą, per karą mediniai dvaro rūmai sudegė. 1926 m. įgyvendinant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo žemės išdalytos Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriams, bežemiams valstiečiams. 1927 m. dvaro centras su 46 ha žemės sklypu atiteko Kauno arkivyskupui metropolitui Juozapui Skvireckui.

Tuomet prasidėjo dvaro „renesansas“: arkivyskupas senąjį mūrinį svirną perstatė į reprezentacinius rūmus, suremontavo apleistus ūkinius pastatus, atgaivino sodą, užveisė vynuogyną. Dvare arkivyskupo iniciatyva pastatyta Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė ir dvi skulptūros – Marijos Maloningosios ir „Poilsis“, vaizdavusi sėdintį arkivyskupą. 1941 m. dvaras pasipuošė Lietuvos krikšto 550 metų jubiliejaus proga sukurta Kristaus Karaliaus skulptūrine kompozicija (autorė vienuolė Marija Leonarda Šmulkštytė). 1951 m. dvaro pastatuose įkurtas Veterinarijos akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis cechas. Sovietiniais metais dvaro teritorijoje pridygo menkaverčių ūkinių pastatų. 1992 m. dvaro sodybos pastatus perėmė Kauno miesto savivaldybė.

Šiandien Linkuvos dvaro rūmuose gyvena keliolika šeimų. 1996 m. Veršvos upelio slėniui kartu su Linkuvos dvaro kompleksu suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas, dvaro rūmai įrašyti į kultūros paveldo registrą. Pastaraisiais metais buvusiuose dvaro rūmuose gyvenantys žmonės žymiai pasistūmėjo į priekį tvarkydami iki tol labai apleistą dvaro aplinką.

Šiame name taip pat gyveno dvaro savininko brolis kompozitorius Antanas Račiūnas, čia sukūręs operą „Saulės miestas“. 1934 m. dvare lankėsi žymus rusų operos dainininkas Fiodoras Šaliapinas, dainavęs net dvaro balkone. Nacionalizuotame Vytėnų dvare 1941 m. įsteigtas vienas pirmųjų Lietuvoje tarybinių ūkių. Į Vytėnus iš Dotnuvos perkelta bandymų stotis. 1957–1959 m. Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje dirbo  Prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1969 m. bandymų stotis iš Vytėnų perkelta į Babtus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vytėnų dvaras grąžintas Račiūnų šeimai.

1912 m. buvo pastatytas medinis gyvenamasis dvarininko namas (dab. Panerių g. 263). 1921 m. dvaro žemes paveldėjo Evelina Macianskienė ir jos sūnūs Jonas ir Leonas. 1922 m. šie paveldėtojai dvarą pasidalijo, didžioji dalis žemių atiteko Evelinai Macianskienei. 1923 m. ji pardavė po žemės reformos jai likusią dvaro dalį (80 ha) Amandai Pudymaitytei-Šodienei, tačiau tikruoju dvaro savininku turbūt buvo jos vyras Jonas Šodė. A. Šodienė nemažai dvaro žemių išpardavė ūkininkams. 1938 m. buvo išparceliuota žemės reformos metu valstybei atitekusi dvaro dalis.

Tarpukariu dvaras buvo labai rūpestingai prižiūrimas, netgi įtrauktas į pavyzdinių ūkių sąrašą. 1931 m. dvare buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“. 1941 m. nusavintame dvare įsteigtas Veterinarijos akademijos mokslinis ūkis. Sovietiniais metais Sargėnų dvaro sodyba neteko ramios užmiesčio dvasios, iš šiaurės ją apsupo Kauno šiaurinis aplinkkelis (dab. Islandijos plentas), iš pietų priartėjo Šilainių daugiabučiai.

Deja, buvusio dvaro sodyba neišsaugojo kompozicinio vientisumo, ji buvo padalyta į atskiras privačias valdas. Kadaise čia buvusį dvarą mena tik keletas varganų medinių pastatų bei dviaukštis mūrinis raudonų plytų karvelidės pastatas (dabar Panerių g. 263e), tapęs  gyvenamuoju namu.

1852 m. sklypo kampinėje dalyje pastatytas trapecijos formos gyvenamasis namas, kuriame veikė žydų mokykla ir košerinio maisto valgykla. Sklypo dalyje prie dabartinės Kurpių g. 1852–1860 m. pastatyti du sandėliai, vėliau tose patalpose įrengti butai. Išlikę pastatai (buvusi sinagoga, gyvenamasis namas ir palei šiaurinį sklypo pakraštį išsidėstę mūrine tvora sujungti sandėliai) po 1990 m. buvo atiduoti Kauno žydų religinei bendruomenei. 2001 m. dvarelio kompleksą įsigijo bendrovė „Ratvilas“, pastatai buvo rekonstruoti ir pritaikyti modernaus gyvenimo reikmėms. Dabar juose įsikūrusios sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigos.

Dvarelio istorija betarpiškai susijusi su dviem žymiais Kauno architektais – Edmundu Emiljonu Fryku ir jo sūnumi Edmundu Alfonsu Fryku. Po Edmundo Emiljono Fryko mirties (apie 1920 m.) jo vaikai pasidalijo dvarelį, jis neteko vientisumo. 1928 m. paveldėjusi pagrindinį dvarelio pastatą Marija Frykaitė-Klokockienė jį pardavė inžinieriui Česlovui Mikuckui. Butą dvarelyje kurį laiką nuomojo Šveicarijos konsulatas. 1949 m. sovietinė valdžia nacionalizavo Onai Mikuckaitei priklausiusį dvarelio pastatą.

Gavęs dalį tėvų palikimo, architektas Edmundas Alfonsas Frykas apsigyveno ant kalvos esančioje dvarelio sklypo dalyje (mediniame name), per keleta metų pertvarkė ūkinius pastatus, įrengė vandentiekio bokštą, Bažnyčios g. tąsoje pastatė laiptus su sargo nameliu. Po 1933 m. architektas pradėjo dalyti dvarelio teritoriją sklypais ir juos pardavinėti. Buvusių takų vietoje formavosi naujos gatvės (1937 m. viena iš jų pavadinta Frykų vardu), jose kotedžus ir vilas statėsi tarnautojai, universiteto profesūra. 

Iki šių dienų išlikęs pagrindinis dvarelio pastatas (K. Būgos g. 8), medinis namas ant kalvos (Fryko g. 23) ir sargo namelis prie laiptų.

Namas pertvarkytas 1926–1927 m., kuomet jį įsigijo Antanas Lapinskas. Naujasis savininkas uždengė skardinį stogą, vidaus erdves padalijo į nedidelius 2–3 kambarių butus. Sovietinio laikotarpio pradžioje namas nacionalizuotas, tačiau 1945 m. grąžintas savininkui. 1948 m. A. Lapinskas ketvirtąją dalį namo pardavė. Vėliau ši valda išsaugojo privatų statusą. Dabar miestietiško dvarelio sodyba gana gerai prižiūrima, sklypas išsaugojęs istorines ribas.

1787 m. jam mirus, Aukštąją Panemunę paveldėjo jo sūnus Karolis Prozoras, paskutinis LDK kariuomenės stovyklos viršininkas. Šis didikas, siekdamas paremti 1794 m. Tado Kosciuškos rengtą sukilimą, įkeitė Aukštosios Panemunės dvarą ir gautus pinigus paaukojo sukilėliams. 1800 m. Aukštąją Panemunę jis pardavė vokiečiui Petrui Lebrechtui Frentzeliui. Tuomet dvaras turėjo didelį parką, kurio alėja tęsėsi iki pat Nemuno. 1859 m. Aukštosios Panemunės dvaro savininku tapo Frentzelio žentas vokietis Hassfortas. Hassfortų duktė Žozefina 1894 m. ištekėjo už būsimo Lietuvos kariuomenės vado Silvestro Žukausko. 1894 m. carinė valdžia iš Hassfortų giminės išpirko Aukštosios Panemunės dvarą ir greta buvusį miestelį. Dvaro žemėje buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje aerodromas, pastatyti oro balionų ir lėktuvų angarai. Dvaro patalpose iki 1993 m. gyveno rusų kariai. 2001 m. dvaro rūmų liekanas (Perlojos g. 27) įsigijo kaunietis inžinierius Kęstutis Linkus.