x

Dr. Rasa Varsackytė

Kauno miesto savivaldos institucijų raida

Kauno miesto gimtadienį derėtų laikyti ne 1361-uosius, kai kryžiuočių kronikose pirmą kartą paminėtas Kauno pilies vardas, o 1408-ųjų vasarį, kai didysis kunigaikštis Vytautas miestui prie Nemuno suteikė Magdeburgo teises. Po 1408-ųjų Kauno gyventojai gavo platų teisinį ir mokesčių imunitetą. Tokia kauniečių bendruomenė amžininkų būdavo vadinama Respublica Caunensis – Kauno respublika. Gavęs Vytauto privilegiją ir ją įgyvendinęs, Kaunas tapo tikru europiniu miestu. Savivaldaus Kauno miesto valdžią sudarė trys svarbiausios, viena su kita susijusios institucijos – vaitas, taryba arba magistratas (12 tarėjų ir 4 burmistrai) ir suolininkų (12 asmenų) teismas.

          Savivaldos statusas be kita ko buvo svarbi miestietiškos tapatybės dalis. Bajoriškoje valstybėje būtent miestas daugeliui miestiečių tapdavo jų saviraiškos erdve – verslo, karjeros, kūrybos galimybe. Miestas akylai saugodavo savas privilegijas, o 1542 m. pradėta statyti miesto Rotušė ir herbas (antspaudai) buvo svarbia miestietiškos savigarbos simbolika. Štai pradėdamas 1572-uosius metus, Kauno magistrato knygoje miesto raštininkas Andrius Nareiko (Nareyko) eiliuotai aprašo Rotušės reikšmę, palygindamas ją su Dievo namais, o kartu pabrėždamas čia dirbančių miesto valdžios pareigūnų svarbą bei atsakomybę:

Tą pastatą galima pavadinti Dievo namais,
Jei juose Dorybė auga.
Tai tarėjų ir tarybos namai,
O ne išdavikų ir išdavystės.
Kas šiuose namuose trokšta gyvent,
Tegul tarp savęs moka valdyti.

(1572 m. (be mėnesio ir dienos) raštininko A. Nareiko įrašas, Vilniaus Universiteto Bibliotekos Rankraščių Skyrius, f. 7, K. m. a. 1568–1572, l. 115)

        Vaitas pagal Magdeburgo teisę buvo aukščiausias miesto savivaldos pareigūnas, miesto reprezentantas, tačiau ši pareigybė teikė daugiau garbės, o ne galios. Vaitas pirmininkaudavo suolininkų teismui, skelbdavo jo sprendimus. Mieste veikė vaito namų teismas, bet 1540 m. privilegija Kaunui gerokai apribojo jo jurisdikcines galimybes – nuo tada vaitas galėjo spręsti tik tokias bylas, kuriose ieškinys neviršijo 10 kapų grašių. Pagal 1584 m. Stepono Batoro suteiktą Kaunui privilegiją magistrato nariai turėjo teisę rinkti iš savo tarpo 4 kandidatus į vaito vietą, iš kurių didysis kunigaikštis pasirinkdavo miesto galvą. Taip buvo išplėsta Kauno savivalda, sustiprinta magistrato valdžia bei kartu užtikrinta, kad vaitu būdavo paskiriamas miesto reikalus išmanantis senas miestietis. Antroji po vaito miestietiškos savivaldos institucijų sąraše buvo taryba arba magistratas. Ilgą laiką būtent ji kontroliavo visą miesto gyvenimą, nes priimdavo miesto gyvenimo nuostatus (vilkierus), rūpinosi tų nutarimų įgyvendinimu, buvo vienas iš miesto teismų, sprendęs civilines miestiečių bylas, globos, turto, paveldėjimo klausimus ir pan. Žemiausioji miesto valdžioje buvo suolininkų kolegija, kurios pagrindinė prerogatyva buvo miestiečių kriminalinės bylos, turto ginčai, nusižengimai miesto tvarkai. Po XVII a. vidurio karų, okupacijos ir miestą ištikusios krizės, suolininkų kolegija tampa magistrato dalimi, nes administraciniai miesto reikalai jau svarstomi kartu su taryba. Kartu tuo metu pradėjo veikti ir naujas jungtinis vaito-magistrato teismas, nagrinėjęs kriminalines miesto valdžios atstovų bylas. Miesto valdžios posėdžius stebėdavo, tačiau jokio balso neturėdavo ir vadinamieji bendruomenės prisiekusieji, iš kurių magistratas koopotuodavo naujus narius.

         Miesto valdžios rinkimai vykdavo kasmet vasario 22 d. (Šv. Petro sosto diena). Pagal seną tradiciją visa rinkiminė procedūra kaskart prasidėdavo nuo Kauno klebono laikomų Šv. Mišių parapinėje Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje (dab. Arkikatedra bazilika), prie vadinamojo Literatų altoriaus (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius), prašant Dievo pagalbos renkant naujus pareigūnus, laiminti jų darbus bei globoti miesto bendruomenę. Po pamaldų visa magistrato narių, bendruomenės prisiekusiųjų, posėdžius stebinčių pirklių bei cechų vyresniųjų procesija patraukdavo Rotušėn. Patys rinkimai čia taipgi prasidėdavo giesme „Veni Creator Spiritus” (Nuženki Kūrėjo Dvasia) bei malda į Aukščiausiąjį. Rinkiminei sesijai pasibaigus dar kartą būdavo grįžtama į bažnyčią, dėkojant Viešpačiui už dieną bei giedant „Te Deum Laudamus“ (Šloviname Tave Viešpatie).

        Beje, XVIII a. pabaigos Kauno magistrato rinkimus aprašęs nežinomas asmuo, tuometinės miesto valdžios atžvilgiu buvo gerokai kandus:

Turim ponus,
turim rundą,
Žinom tikrą darbų stundą
Jūs ponystės neyr galo:
Duodi, dirbi, moki – „malo“.

(Giesmė mužikėlio: iš XVI–XIX a. anoniminės lietuvių poezijos, Vilnius, 1982, p. 27)

     Tokią amžininko pašaipą galėjo iššaukti XVIII a. pabaigoje asmeninių interesų, pareigūnų savivalės ir finansinių machinacijų lydima politinių grupuočių kova miesto magistrate.

      Svarbu pabrėžti, kad miestų savivaldos institucijų veiklos erdvė buvo pats miestas, už jo ribų reikėjo paklusti bajorų valdomos valstybės įstatymams. Padėtis pradėjo keistis vadinamojo Ketverių metų seimo (1788–1792) darbo metu. 1791 m. balandžio 18 d. seime priimtas Miestų įstatymas, kuris buvo įrašytas į 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Miesto teisei turėjo paklusti visi jo gyventojai, įskaitant ir bajorus. Bajorai, turintys mieste namus, galėjo tapti miestiečiais. Jų bajorystė nuo to nenukentėtų, kaip kad būtų buvę anksčiau. Miestiečiams buvo pripažintos kai kurios bajorų teisės: neliečiamybė iki teismo, teisė įsigyti nuosavybėn žemės valdas už miesto ribų ir kitos. Tai kiek suartino bajorų ir miestiečių luomus. Deja, reformos nebuvo įgyvendintos, nes 1795 m. Lenkijos-Lietuvos valstybė galutinai žlugo.

       XVIII a. pačioje pabaigoje – XIX a. pradžioje – pereinamajame laikotarpyje – miestų savivalda dar nebuvo taip ribojama, be to, galiojo senosios privilegijos ir Magdeburgo teisė. Tiesa, lyginant su LDK laikotarpiu, smarkiai apribotos magistrato kompetencijos, miestas tapo tiesiogiai pavaldus Vilniaus ir Peterburgo valdžios pareigūnams (o nuo 1843 m. ir Kauno gubernijos valdybai). 1808 m. miesto magistratą pakeitė 6 asmenų Dūma, kuriai pirmininkavo iš jų pačių renkama Miesto Galva. Dūmos galios nebuvo didelės: ji prižiūrėjo tvarką mieste, rūpinosi verslu ir nuosavybe. Tokia padėtis išliko iki 1876 m., kuomet Lietuvoje įsigaliojo 1870 m. birželio 28 d. Miestų įstatymas. Miesto savivaldos pagrindinės institucijos pagal šį įstatymą buvo rinkiminės sueigos, miesto Dūma ir miesto Valdyba. Rinkiminių sueigų pagrindinė funkcija buvo kas ketveri metai išrinkti miesto Dūmos narius. Miesto Dūmą (savivaldybę) ėmė rinkti ne luomų atstovai, bet turto savininkai. Miesto Dūma atliko organizacines funkcijas. Ją sudarydavo išrinktieji ketveriems metams, jos sudėtis svyravo nuo 69 iki 72 narių. Miesto Dūmos narių konfesinė sudėtis buvo griežtai reglamentuota (nekrikščionių Dūmos narių, t. y. žydų, privalėjo būti ne daugiau kaip 1/3 Dūmos sudėties). Miesto Valdyba – vykdomasis organas, susidedantis iš Miesto Galvos ir valdybos narių, renkamų Miesto Dūmos ketveriems metams iš tos pačios Dūmos narių tarpo. Valdybos narių skaičius buvo sumažintas nuo šešių 1876 m. iki keturių vėlesniais. Pagrindinė įstaiga, kontroliavusi miestų savivaldybes, buvo gubernijos Miestų reikalų komitetas. Jis tvarkė svarbiausius reikalus – tvirtino rinkimų rezultatus, sprendė įvairius ginčus, tyrė skundus, svarstė miestų biudžetų sąmatas. Tad miestų savivalda carinėje Rusijoje buvo gerokai apribota. Į amžiaus pabaigą miestų savivaldybių kompetencijos buvo dar labiau siaurinamos.

        Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kauno miesto taryba rinkta 6 kartus: 1918, 1920, 1921, 1924, 1931 ir 1934 metais. Tarybos narių skaičius kito: 1918 m. buvo renkama 71 nario taryba, 1920 ir 1921 m. – 55, 1924 m. – 70, 1931 ir 1934 m. – 24. 1918–1919 m. vietoje burmistro (miesto prezidento) dirbo tarybos narių išrinktas 4 narių prezidiumas. Burmistro pareigybė Kaune atsirado 1921 m. Pirmuoju Kauno burmistru tapo Jonas Vileišis (iki 1931 m.) Jo darbą tęsė burmistrai Antanas Gravrogkas (1932–1933) ir Antanas Merkys (1933–1939). Kauno miesto taryba iš savo narių išsirinkdavo valdybą (nuo 1931 m. jos funkcijos atiteko burmistrui), kurios skaičius kito priklausomai nuo tarybos narių skaičiaus. Rinkimuose į miesto savivaldybę dalyvaudavo įvairios politinės partijos, organizacijos, bendrijos. Miestas subruzdavo. Vykdavo draugijų susirinkimai, triukšmingi mitingai, būdavo klijuojami spalvoti agitaciniai plakatai. Tiesa, po valstybės perversmo 1926 m. vasario 17 d. Kauno kaip ir kitų miestų savivaldybės jau neturėjo didesnės reikšmės. Naujasis 1931 m. savivaldybių įstatymas sugriežtino Vidaus reikalų ministerijos kontrolę savivaldybėms. Nustačius turto (rinkimų teisė palikta tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių įstaigų bei savivaldybių tarnautojams) cenzą ir pakeitus amžiaus (nuo 24 m.) ribą, savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti labai nedaug žmonių. 1924 m. savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti 46 000 kauniečių, 1931 m. tokią teisę turėjo tik 27 000. Pagrindinės opozicinės partijos, visos demokratinės grupės griežtai kritikavo 1931 m. įstatymą, o pačius savivaldybių rinkimus nutarė boikotuoti. Tačiau padėtis nebuvo pakeista ir 1934 m. savivaldybių rinkimuose opozicinės partijos vėl dalyvavo. Nors 1934 m. išrinktų savivaldybių kadencija buvo 3 metai, tačiau dėl sustiprėjusios opozicijos valdžia rinkimų skelbti nesiryžo ir pratęsė senųjų savivaldybių įgaliojimus.

        Pirmosios Lietuvos Respublikos Kaune gyveno daug kitataučių: 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, lietuvių Kaune gyveno 59%, žydų – 27%, lenkų – 4,5%, vokiečių – 3,5%, rusų – 3,2%. Turėti daugumą Miesto Taryboje per demokratinius rinkimus lietuviams nepavykdavo. Lietuviai daug vangiau dalyvaudavo savivaldybių rinkimuose, negu gerai organizuoti žydai, lenkai, rusai ar vokiečiai, ir neįveikdavo tautinių mažumų, kurios turėjo stiprias bendruomenes, pastovų elektoratą. Tik 1931 m. tautininkams pakeitus savivaldybių įstatymą, 1931 ir 1934 m. rinkimus laimėjo lietuviai. Šis įstatymas skelbė, jos tarybų nariai turi žodžiu ir raštu mokėti lietuvių kalbą. Be to, Kaunui kaip sostinei 1/3 Tarybos narių (t.y. 12) turėjo skirti vyriausybė.

         Pirmosios Respublikos Kauno miesto savivaldybei teko daug darbuotis, kad iš nuskurdusio pokario miesto šis virstų politiniu, kultūriniu, ekonominiu šalies centru. Kanalizacijos bei elektrifikacijos įdiegimas, kelių tiesimas, naujų mokyklų steigimas bei begalės kitų užduočių reikalavo daug darbo ir kapitalo investicijų.

        1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, savivaldybės buvo griaunamos. Savivaldybių darbuotojai buvo atleidžiami iš darbo arba deportuojami iš šalies. Jau birželio 18 d. atleista didžioji dalis burmistrų ir valsčių viršaičių, visi apskričių viršininkai. Vietoj jų buvo skiriami valdžiai lojalūs asmenys. Galutinai iki tol egzistavusią savivaldos sistemą griovė vadinamosios Liaudies vyriausybės 1940 m. liepos 16 d. priimtas nutarimas dėl apskričių ir valsčių savivaldybių tarybų paleidimo. Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentas leido miestų burmistrams, apskričių valdyboms, valsčių viršaičiams patiems tvarkyti neatidėliotinus reikalus. Iš esmės, nuo to laiko veikė ne savivaldybės, o tik jų vadovai – apskričių viršininkai, miestų burmistrai ir valsčių viršaičiai. Bet ir šių pareigūnų funkcijos buvo siaurinamos, vaidmuo mažinamas. Tikrąja valdžia tapo kompartijos miestų, apskričių ir valsčių funkcionieriai, represiniai organai. Tų pačių metų rugpjūtį buvo pakeistas vietos savivaldos pavaldumas. Savivaldybių departamentas atskirtas nuo Vidaus reikalų ministerijos ir priskirtas Komunalinio ūkio liaudies komisariatui. Tokiu būdu, kompartija paliko savivaldybėms tik ūkines funkcijas ir priartino jas prie SSRS buvusiųjų vykdomųjų komitetų. 1940 m. lapkričio 12 d. LKP CK patvirtino Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos įsaką dėl vykdomųjų komitetų sudarymo. Iki tol galiojęs 1931 m. vietinių savivaldybių įstatymas buvo panaikintas. Po karo įsteigtos sovietų Darbo žmonių deputatų tarybos. Pirmieji sovietų surežisuoti rinkimai Lietuvoje įvyko 1948 m. sausio 18 d. Tarybos neturėjo realios galios, nes visi svarbesni sprendimai turėjo tenkinti vietos kompartijos arba aukštesniųjų instancijų reikalavimus. Tarybų paskirtis – įgyvendinti Komunistų partijos politiką vietose, atitinkamai vadovauti kultūrinei ir politinei veiklai, užtikrinti įstatymų laikymąsi.

         Pirmieji laisvi ir demokratiški savivaldybių rinkimai po 1924 m. Lietuvoje įvyko 1990 m. kovo 24 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, priimtu 1990 m. vasario 12 d., savivaldybės suskirstytos į žemesniosios pakopos savivaldybes – apylinkės, gyvenvietės (valsčiai), rajono (apskrities) miestai ir aukštesniosios pakopos savivaldybes – rajonai, apskritys, respublikos miestai. Kaunui paskirtas aukštesniosios pakopos savivaldybės statusas. 1990 m. kovą išrinkta Kauno miesto savivaldybės atstovaujamoji institucija iš pradžių buvo vadinama Kauno miesto Liaudies deputatų taryba (išrinkta 100 deputatų), nuo 1990 m. balandžio mėn. Kauno miesto taryba, nuo 1994 m. liepos mėn. Kauno miesto savivaldybės taryba. Pirmuoju meru 1990 m. gegužės 15 d. paskirtas Vidmantas Adomonis. 1994 m. liepos 7 d. priimtas LR vietos savivaldybės įstatymas, kuris galioja iki šiol. Nuo 2015 m. Kauno miesto mero pareigas eina Visvaldas Matijošaitis – pirmas tiesioginiuose rinkimuose išrinktas miesto vadovas.


Literatūros šaltiniai
  • 1. Civinskas R., Glemža L., Kauno magistrato politinės kultūros bruožai XVIII–XIX a. sandūroje, Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, 2002, p. 67–80.
    2. Kaunas: istorija, praeitis, dabartis, Šviesa, 2006.
    3. Kiaupa Z., Kauno miesto savivalda, Darbai ir dienos, Kaunas, 1997, t. 4 (13), p. 19–28.
    4. Kiaupa Z., Lietuvos miestų savivalda XIV–XVIII a., Lietuvos heraldika, sudarytojas ir parengėjas E. Rimša, Vilnius, 1998, [t.] 1, p. 163–185.
    5. Kiaupa Z., Vaito rinkimas Kauno magistrate (XVI–XVIII a.), Lietuvos istorijos metraštis, 1974 metai, Vilnius, 1976, p. 13–18.
    6. Morkūnaitė A., Rinkimų kampanijos į Kauno miesto savivaldybę (1918–1934), Kauno istorijos metraštis, t. 2, Kaunas, 2000, p. 112–120.
    7. Morkūnaitė-Lazauskienė A., Pirmieji Kauno Miesto tarybos rinkimais (1918 m.), Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, 2002, p. 105–117.
    8. Mikalauskas A., Personalo organizavimas Kauno miesto savivaldybėje 1918–1940 m., Kauno istorijos metraštis, t. 6, Kaunas, 2005, p. 149–164.
    9. Statkutė K., Kauno miesto savivaldos formavimasis 1876–1893 m., Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 149–203. (straipsnis parengtas magistro darbo pagrindu).
    10. Varsackytė R., Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a., Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 7–81. (straipsnis parengtas magistro darbo pagrindu)
    11. Lietuvos savivaldybių portalas www.savivaldybes.lt

vezikai-rotuses-aiksteje
TAIP PAT SKAITYKITE
Kauno miesto istorinė apžvalga

Susipažinkite su glausta Kauno istorija, su daugybe svarbių faktų ir statistinių duomenų.

Skaityti
Turite klausimų ar pasiūlymų?
Parašykite mums žinutę

Jei atradote netikslumų ar norite pateikti papildymų, savo pastebėjimus prašome parašyti mums, užpildant šią formą: