LT EN DE  
Pradžia arrow Kauno istorijos apžvalga
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement
Advertisement

Dr. Rasa Varsackytė


Kauno miesto istorinė apžvalga

 

Archeologų kasinėjimai rodo, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonės kūrėsi jau nuo VII–VI tūkst. pr. Kr., itin gausios keramikos ir kitų dirbinių radimvietės randamos iš II–I tūkst. pr. Kr. Tuo metu kurtasi pačiame Kaune: Eiguliuose, Lampėdžiuose, Linkuvoje, Kaniūkuose, Marvelėje, Pajiesyje, Romainiuose, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Veršvuose bei Santakoje, Žaliakalnyje.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kaunas paminėtas 1361 m., Vokiečių Ordinui besiruošiant užpulti Kauno pilį. Betgi miestietiškas Kauno istorijos laikotarpis prasidėjo 1408 m., kai Vytautas suteikė kauniečiams savivaldos Magdeburgo teisės pagrindu privilegiją. Buvo įteisinta asmeniškai laisvų ir ekonomiškai savaveiksmių pirklių ir amatininkų bendruomenė, tiesiogiai atsakinga valdovui. Kartu Vytautas perleido Kaunui svarstykles, vaškinę ir karpyklą. Tomis svarstyklėmis buvo svarstomos į miestą atgabenamos prekės ar čia parengtos prekių siuntos; vaškinėje tikrinama vaško kokybė, ir jis ruošiamas eksportui, lydomas į nustatyto dydžio gabalus; karpykloje užbaigiami apdoroti audiniai. Tai buvo pelningos, monopolinės įmonės.
Juridinį ir ekonominį Kauno miesto imunitetą valstybėje toliau tvirtino 1415 m. Vytauto ir 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio privilegijos. 1440 m. Kazimiero privilegija be kita ko leido kasmet Kaune rengti vieną 8 dienų mugę, prasidedančią per Švč. Marijos Dangun Ėmimo šventę (rugpjūčio 15 d.). Tai buvo vienas pirmųjų leidimų rengti muges Lietuvos miestuose. 1449 m. Kazimiero privilegija greta kitų nuostatų uždraudė svečiams pirkliams Kaune mažmeninę prekybą. Itin reikšminga miesto ekonomikai buvo 1492 m. Aleksandro privilegija: valdovas nustatė, kad svečiai pirkliai neturi teisės atvykti su prekėmis į Lietuvos kaimus ir miestelius, neturinčius Magdeburgo teisės, galėdami prekiauti tik Kaune ir tik su kauniečiais; buvo paskelbta kauniečių tarpininkavimo teisė, draudžianti svečiams Kaune prekiauti tarpusavyje, nurodant, kad pirkti ir parduoti savo prekes jie galėsią tik kauniečiams; Kaunui buvo patvirtinta jau anksčiau susiklosčiusi sankrovos teisė, kuri nurodė, jog atgabenę į šį miestą prekes svečiai privalėjo čia mažiausiai 3 dienas apsistoti ir jas pardavinėti kauniečiams, ir tik po to prekes galėjo gabenti į kitus savivaldžius LDK miestus arba į užsienį. Ilgą laiką Kaune dirbo muitinė. 1441–1532 m. Kaune veikė ir Hanzos kontora, tačiau hanziatų veikla buvo gerokai varžoma vietos pirklių. Be prekybos, Kaune sparčiai plėtojosi ir amatai: pirmieji keturi cechai susikūrė XVI a. II pusėje, XVII a. pabaigoje mieste veikė 12, o XVIII a. pabaigoje 10 cechų. XVI–XVIII a. iš viso veikė 23 amatininkų cechai, kurie apėmė mažiausiai 36 amatus. Čia būta barzdaskučių, laivavedžių, audėjų, siuvėjų, ginklakalių, stiklių cechų ir kt.
Savivaldžio Kauno miesto valdžią sudarė trys svarbiausios, viena su kita susijusios institucijos – vaitas, taryba arba magistratas (12 tarėjų ir 4 burmistrai) ir suolininkų (12 asmenų) teismas. Miesto valdžia rezidavo Rotušėje, pradėtoje statyti 1542 m.
Verta priminti ir tai, kad Kauno miesto herbinis antspaudas, atsiradęs XV a. pradžioje, Vytauto valdymo laikais kol kas yra seniausias žinomas miesto herbinis antspaudas LDK teritorijoje: kaip žinia, Kauno miestui buvo duotas tauro simbolis. Solidumo ir europinių bruožų Kaunui suteikė ir XVII a. pradžioje pradėta statyti mūrinė miesto siena. Tiesa, karai ir juos lydinčios krizės neleido statinio užbaigti iki galo. Be to, XVII a. sparčiai progresuojant karinei technikai bei taktikai, karinės reikšmės ši siena taip ir nesuvaidino. Pastačius sienas, gyvenimas mieste tapo nors laikinai saugesnis bent tuo, kad pasibaigė anksčiau miestą alinę įvairių plėšikų puldinėjimai.
Kaunas – ne tik miestiečių bendruomenė (miestas), bet ir bajorai bei dvasininkai. Kaip ir kituose miestuose jie sudarė savarankiškus administracinius vienetus, vadinamas jurisdikas, atskiras nuo miesto teisės. Kauno pilis buvo svarbi valstybės institucija: čia rezidavo iš bajorų luomo valdovo skirtas seniūnas, administruojantis Kauno pavietą. Po II-ojo Lietuvos Statuto reformų atsirado bajoriškoji pavietų savivalda – bajorai rinkosi į seimelius, rinko atstovus į seimą, jiems rašydami instrukcijas. Tad bajorai masiškai į Kauną susirinkdavo į seimelius arba į čia reziduojančius Pilies (sprendė baudžiamąsias bylas) ir Žemės (sprendė civilines bylas) teismus. Nors didelių konfliktų tarp miesto ir bajorų nekilo, tačiau nuo XVI a. II pusės gavę teisę gaminti prekes eksportui bei eksportuoti grūdus be muitų, bajorai kenkė miestui.
Itin svarų vaidmenį Kaune vaidino ir Katalikų Bažnyčia. Viena pirmųjų bažnyčių Kaune buvo apie 1400 m. Vytauto funduota ir pranciškonams perduota Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo (dar vadinama Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Parapinė Šv. Petro ir Pauliaus (Povilo) bažnyčia pastatyta XV a. pradžioje, pirmą kartą paminėta 1413 m. Parapine bažnyčia daugiausia rūpinosi miestiečiai, kitos bažnyčios dažniau sulaukdavo bajorų paramos. Nuo XV–XVI a. sandūros Kauną puošė ir Šv. Mikalojaus (1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dovanota Kauno parapinei bažnyčiai; 1621 m. Kauno maršalkos A. Skorulskio iniciatyva atiduota jo įkurtam benediktinių vienuolynui), Šv. Gertrūdos (1503 m. valdovas dovanojo parapinei bažnyčiai, 1750 m. perduota vienuoliams rokitams) bažnyčios, o taip pat Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno kompleksas. Itin daug vienuolynų Katalikiškos Reformos bei Baroko įtakoje Kaune buvo įsteigta XVII a. Be minėto moterų benediktinių vienuolyno, 1617 m. Kauno pavieto maršalkos A. Masalskio pastangomis buvo naujai įsteigtas pačioje XVII a. pradžioje nustojęs kurtis bernardinių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia. 1639 m. Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina leido Kaune veikti ir jėzuitams, kurių vienuolyno kompleksas pradėjo formuotis trijų brolių Alberto, Kazimiero ir Petro Kojalavičių dovanotų pastatų dėka, o pirmosios pamaldos vyko ordino pirktuose Perkūno namuose. 1649 m. greta vienuolyno pradėjo veikti ir jėzuitų mokykla (vėliau tapusi kolegija), o Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčia iškilo jau po XVII a. vidurio karų. Apie 1641m. pradėtas kurti dominikonų Dievo Kūno (Šv. Kazimiero, Šv. Domininko ir Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo) bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. 1667 m. pradėti statyti LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco funduoti Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas. 1707 m. Kaunan atsikėlė ir basieji arba reformuotieji karmelitai: iš pradžių jie įsikūrė Šv. Elijo ir Šv. Teresės bažnytėlėje, 1770 m. jiems buvo perleista Šv. Kryžiaus (arba Šv. Kryžiaus atradimo) bažnyčia. Prie parapinės bažnyčios bei vienuolynų veikė mokyklos. Katalikų bažnyčios ir vienuolynai kartu su pasauliečiais kūrė įvairias religines brolijas.
1682–1683 m. savo bažnyčią Kaune pasistatė ir evangelikai liuteronai, iki tol Kaune teturėję maldos namus (kuriuose pirmos viešos liuteronų pamaldos įvyko dar 1577 m.) Pagal 1655 m. Jono Kazimiero sprendimą, kauniečiai liuteronai miesto magistrate privalėjo turėti ketvirtadalį vietų – tai daugmaž atitiko bendrą liuteronų skaičių visame Kaune. Didžioji dauguma vietos liuteronų buvo vokiečių kilmės. Liuteronai turėjo savo mokyklą, špitolę.
Be lietuvių, vokiečių ir lenkų, XVII a. II pusėje Kaune pradeda kurtis ir žydai, kurių gyvenimas mieste XVIII a. kurį laiką buvo draudžiamas, todėl daugiausia jų apsigyveno Radviloms priklausiusiame Vilijampolės miestelyje. Čia gyveno ir nedidelė totorių bendruomenė.
Didžiausią ekonominį pakilimą Kaunas išgyveno XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Šiuo laikotarpiu kito miesto pastatai, statoma daug mūro namų. Didžiulį smūgį Kauno gerovei sudavė XVII a. vidurio karai ir miesto okupacija, kilusi maro epidemija: daugelis pastatų sugriauta, sunyko prekyba ir amatai. Beveik atstatytą Kauną stipriai nualino ir Šiaurės karas: 1701–1707 m. miestas buvo sudegintas ir sugriautas, 1708 m. nusiaubtas bado ir maro. 1732 m. beatsigaunantį miestą gerokai nusiaubė didelis gaisras. Palankesnės sąlygos prekybai ir amatams pradėjo klostytis XVIII a. trečiajame ketvirtyje. Nuo 1771 m. buvo rekonstruojama Rotušė ir parapinė bažnyčia. Sustiprėjęs Kaunas, kaip vienas didžiausių ir svarbiausių LDK miestų, po truputėlį įsijungė į Ketverių metų seimo laikotarpiu vykstančias permainas. Deja, 1795 m. žlugus valstybei, Kaunas pateko Rusijos valdžion.
Naujoji valdžia ilgainiui įvedė savo tvarką: 1808 m. miesto magistratą pakeitė 6 asmenų Dūma, veikusi iki 1876 m. Tais metais organizacines funkcijas vykdžiusi Miesto Dūma išaugo iki 72 narių, kurie dar rinko ir vadinamąją Miesto Valdybą (vykdomąjį organą, susidedantį iš Miesto Galvos ir valdybos narių). 1812 m. Kaunas atsidūrė tuomet prasidėjusio Rusijos-Prancūzijos karo sūkuryje: birželio 23 d. į miestą per Nemuną pontoniniais tiltais pradėjo keltis Napoleonas I su maždaug 220 tūkst. karių; iki birželio 27 d. Kaune išbuvęs imperatorius savo štabą buvo įkūręs Karmelitų vienuolyne. Tų pačių metų gruodžio 7 d. Napoleonas I vėl pasirodė Kaune – patyręs nesėkmę Rusijoje, imperatorius skubėjo į Prancūziją. Jo besitraukianti kariuomenė miestą pasiekė gruodžio 12 d., o po dviejų dienų čia jau „karaliavo“ rusų kazokai. Kaunas tapo miestu, kuriame Prancūzijos kariuomenė patyrė galutinę katastrofą. Pats miestas gerokai nukentėjo nuo abiejų kariuomenių. Itin svarbūs XIX a. Kauno istorijoje būtų 1843-ieji metai, kada Kaunas tapo naujai įsteigtos Kauno gubernijos centru. Tais pačiais metais pradėtas leisti pirmasis Kauno laikraštis Kovenskije gubernskije vedomosti. Tuo metu į Kauną buvo perkelta ir Kražių gimnazija, tapusi Kauno berniukų gimnazija (jėzuitų kolegija Kaune veikė iki 1773 m. jėzuitų ordino uždarymo, kuomet buvo reorganizuota į pasaulietinę Edukacinės komisijos mokyklą). Nuo 1843 iki 1869 m. miesto teritorija išsiplėtė dvigubai. Apie 1847 m. kaip bulvarinio tipo gatvė pradėtas formuoti vadinamasis Nikolajaus prospektas (dab. Laisvės alėja), 1860 m. gatvė išgrįsta akmenimis. Didelę reikšmę ekonominiam Kauno stiprėjimui turėjo 1861–1862 m. nutiestas geležinkelio ruožas Sankt Peterburgas–Varšuva. XIX a. II pusėje ėmė keistis urbanistinis miesto veidas: sparčiai dygo pastatai naujamiestyje – būsimajame administracijos ir komercijos centre. 1864 m. carinės valdžios nutarimu Žemaičių (Telšių) vyskupystės centras iš Varnių perkeltas į Kauną. 1866 m. muzikos ir literatūros mylėtojai surengė pirmuosius koncertus ir literatūrinius vakarus, veikė Kauno muzikos draugija. 1870 m. buvo įkurta Kauno skaitymo mėgėjų draugija, kuri mieste įsteigė pirmąją viešąją biblioteką. Tačiau aktyvesnę miesto kultūros raišką stabdė Rusijos vykdoma politika, slopinusi bet kokią tautinę veiklą. 1879 m. Kaunui suteiktas Rusijos imperijos pasienio I klasės karinės tvirtovės statusas. Nuo 1882 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų gynybinių įtvirtinimų, fortų ir baterijų žiedu (1895 m. buvo pašventinta rusų kareiviams skirta Kauno karo įgulos cerkvė, Soboras). 1892 m. pagal sutartį su šveicarų inžinieriumi E. O. Diuponu Kaune pradėjo veikti arklių tramvajus konkė, kurio linija tęsėsi nuo Rotušės aikštės iki Geležinkelio stoties. Ir toliau gausėjo kultūrinių institucijų. 1892 m. pastatytas 500 vietų miesto teatras. 1898 m. rotušėje įsikūrė Kauno miesto muziejus. Carinei Rusijai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, pačioje XX a. pradžioje Kaune jau veikė lietuviškas J. Naujalio knygynas, S. Banaičio spaustuvė, Šv. Juozapo, Šv. Zitos lietuviškos draugijos, pirmoji lietuviška Saulės mokytojų gimnazija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915–1918 m. Kaunas buvo okupuotas vokiečių (nepaisant didelių pastangų ir lėšų, Kauno tvirtovė prieš vokiečius atsilaikė tik 11 parų). Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio pradžios iki 1939 m. spalio mėn. buvo laikinąja Lietuvos sostine. 1920 m. gegužės 15 d. čia savo darbą pradėjo Steigiamasis Seimas, veikė visos valstybinės institucijos, ambasados ir konsulatai. Tapęs politiniu, kultūriniu ir ekonominiu šalies centru Kaunas po truputėlį atgijo, įgaudamas šiuolaikiškumo ir europietiškumo. Antai knygoje „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931 m.)“ dr. Margeris-Šeštokas rašo: „Ir Kaunan patekęs, kažkodėl jautiesi lyg tikrai kokiame didmiestyje būtum. {...} Ne tiktai įvairūs žmonių tipai, skuba, intrigos, skandalai, sensacijos, viešbučiai, restoranai, karčemos, bažnyčios, dramos teatras, opera, kino teatrai, muziejai, didelės mokyklos su universitetu, valdžios namai, viešosios aikštelės, parkai, plačios kai kurios gatvės, daug policininkų, bet ir patsai oras, tarytum, sakyte sako, kad čia didelio miesto gyvenimas yra visai aktualiai gyvenamas“. Modernybės link visą 3 dešimtmetį Kauną vedė burmistras Jonas Vileišis, vadovavęs miestui 1921–1931 m. Jo darbą tęsė burmistrai Antanas Gravrogkas (1932–1933) ir Antanas Merkys (1933–1939). Miestas puošėsi naujais statiniais ir atnaujino senuosius, asfaltavo dažnai net akmeninio grindinio neturinčias gatves, statė tiltus (Aleksoto ir Vilijampolės tiltai pastatyti atitinkamai 1929 ir 1930 m.) 1928 m. duomenimis Kaunas visos Lietuvos mastu savyje koncentravo 13% prekybos ir 15% pramonės įmonių. 1929 m. Kaune įrengtas vandentiekis. Tais pat metais nustojo važinėti konkė ir reguliariai pradėjo kursuoti autobusai. 1931 m. pradėjo veikti Žaliakalnio, o 1935 m. Aleksoto funikulieriai. Nepaprastai atgijo ir kultūrinis gyvenimas. 1920 m. Kaune pradėjo veikti Operos teatras. 1921 m. įsteigtas Karo muziejus, 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. 1922 m. atsirado Valstybės teatras. Tais pat metais įsteigtas Lietuvos universitetas, 1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą. 1924 m. surengta pirmoji Lietuvos dainų šventė. 1925 m. Kaune pastatyta M. K. Čiurlionio galerija. 1938 m. Kaune įvyko pirmoji tautinė olimpiada, o 1939 m. surengtos Europos krepšinio pirmenybės, kurioms pastatyta 5 tūkst. žmonių talpinanti sporto halė.
Deja, Kauno kaip ir visos valstybės gyvenimas netrukus buvo brutaliai suardytas. 1940 m. naktį iš birželio 14 į 15 d. Prezidentūroje vyko paskutinis Ministrų kabineto posėdis, kuriame buvo priimtas SSRS vyriausybės ultimatumas. 1940 06 15 Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Po metų birželio 22 d. prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, o rytojaus dieną Kaune plykstelėjo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) organizuotas sukilimas, netrukus apėmęs visą Lietuvą. Per užimtą Kauno radijo stotį aktyvistai paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Vokiečiai į Kauną įžengė tik birželio 25 d. Jau birželio 28 d. jie įsakė paleisti lietuvių ginkluotus padalinius, o rugpjūčio 5 d. Laikinoji vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą. 1941 m. liepą Kauno tvirtovės VII forte sušaudyti 2977 žydai. Rugpjūčio 15 d. įsteigtas žydų getas. Spalį Kauno tvirtovės IX forte sunaikinta 9200 Kauno geto kalinių. Ten pat lapkritį sušaudyta beveik 5 tūkst. žydų, atvežtų iš įvairių Vokietijos miestų. 1943 m. Kauno getas pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 8–13 d. traukdamiesi vokiečiai likvidavo Kauno getą: apie 6–7 tūkst. žydų buvo išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. žuvo vietoje; išsigelbėjo tik apie 300 žydų kalinių. Antinacistinę, o vėliau antisovietinę veiklą vykdę Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o), Lietuvių fronto, Lietuvių laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvių Laisvės armijos (LLA), štabai ir leidiniai telkėsi būtent Kaune.
1944 08 01 Kauną užėmė SSRS kariuomenė. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija, o Kaune susibūrė pagrindinis pasipriešinimo sovietinei okupacijai židinys. Prasidėjus Lietuvos partizanų karui, į Kauną rėmėsi trys įtakingiausios partizanų apygardos: Tauro, Prisikėlimo, Didžiosios Kovos. Kaune 1945 m. liepos mėn. skelbiama „Lietuvių Tautos deklaracija“, pasirodo „Kreipimasis į Jungtines Tautas ir visą kultūringą pasaulį“, primenantis Atlanto chartijos sprendimus. Čia plinta svarbūs pogrindžio leidiniai, steigiami konspiraciniai būstai, falsifikuotų dokumentų ruošimo vietos, spausdinimo priemonių saugyklos. 1955 m. per Vėlines Kaune įvyko pirma vieša protesto demonstracija prieš Sovietų Sąjungos režimą: deginant žvakes karių kapinėse ir giedant tautines dainas, įvyko susidūrimas su milicija. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno Muzikinio teatro sodelyje (prieš tuometinio miesto vykdomojo komiteto pastatą) sušukęs Laisvę Lietuvai susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Tai davė impulsą naujų pasipriešinimo formų paieškoms, prasidėjo visuotinis pasyvus pasipriešinimas visoje Lietuvoje. 1987 11 01 Kauno senamiestyje prie Maironio kapo vyko nesankcionuotas mitingas, kuriame minint Maironio 125-ąsias gimimo metines, kun. Robertas Grigas ir kiti smerkė cenzūrą, reikalavo atkurti Lietuvos valstybingumą. 1988 06 10 Kaune įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri leido laikraštį Kauno aidas. 1988 10 09 Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte iškelta trispalvė. 1989 02 16 atstatyta Laisvės statula, 1990 02 16 paminklas Žuvusiems už Lietuvos Laisvę.
1989 09 01 atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Naujai atgimusios Lietuvos Kaunas tapo bene studentiškiausiu Lietuvos miestu, nes studijų mėnesiais Kaune gyvena daugiau kaip 60 tūkst. studentų. 1991 m. Kaune pradėtas rengti tarptautinis festivalis Kaunas Jazz. 1993 m. Kauną aplankė ir Santakoje Mišias laikė popiežius Jonas Paulius II. Nuo 1996 m. tris vasaros mėnesius vyksta pasaulyje žinomas Pažaislio klasikinės muzikos festivalis. 1998 m. Kauno Žalgiris tapo krepšinio Europos taurės laimėtoju, o 1999 m. – Eurolygos nugalėtoju. Nuo 1999 m. gegužės 20 d. švenčiama Kauno miesto diena.

Kauno gyventojai:


• XVI a. viduryje: 7–8 tūkst.
• XVII a. viduryje: ~ 15 tūkst.;
• 1667–1673 m.: 4000–4500;
• XVIII a.: ~ 4000;
• 1812 m. – 3000;
• 1843 m. – 14 297
• 1896 m. – 67 794 (miestiečių – 42 251, kariuomenės atstovų – 19 238, bajorų – 3137, valstiečių – 1432, pirklių – 1169, užsieniečių – 493, dvasininkų – 74).
• 1923 m. – 92 446 (lietuvių – 58,97%).
• 1959 m. – 214 348
• 1970 m. – 305 100
• 1980 m. – 376 000
• 1984 m. – 400 000
• 1990 m. – 429 800
• 2001 m. – 378 943
• 2005 m. – 361 930

Literatūra:
  1. Kaunas: istorija, praeitis, dabartis, Kaunas, 2006.
  2. Kiaupa Z., Kauno miesto savivalda, Darbai ir dienos, Kaunas, 1997, t. 4 (13), p. 19–28.
  3. Kiaupa Z., Lietuvos miestų savivalda XIV–XVIII a., Lietuvos heraldika, sudarytojas ir parengėjas E. Rimša, Vilnius, 1998, [t.] 1, p. 163–185.
  4. Kiaupa Z., Vaito rinkimas Kauno magistrate (XVI–XVIII a.), Lietuvos istorijos metraštis, 1974 metai, Vilnius, 1976, p. 13–18.
  5. Lietuvninkaitė N., Kauno senoji knyga: raiška ir plėtotė 1843–1918 m., Versus Aureus, 2006.
  6. Rimša E., Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, 1994.
  7. Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius, 1999.
  8. Šeštokas-Margeris, Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje (1931), Kaunas, 1932.
  9. Varsackytė R., Kauno miesto valdžios žmonės XVII–XVIII a., Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 7–81 (straipsnis parengtas magistro darbo pagrindu).
  10. Urbaitytė R., Kauno amatininkų cechų susikūrimas XVI–XVIII a., Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, 2002, p. 263–273. Straipsnis parengtas bakalauro darbo pagrindu.